Sėsliųjų darbus drengianti šaknų pjūtis
Tuoj rūšies gerbūvį susiaus į sudėvėtą skudurą klajūno.
Vėl vandenys po vieną lašą ar ledokšnį paberti,
Vėl kraujas Homo Sapiens paplūdo.
Be reikalo gal gyreisi didžiausia išmintim,
Nes išdaužei derlius laukus ir aukštus stiklo bokštus.
Išpjauni priešus, bet ar jais minti?
Ar bent žinai, geidi ko? Alksti? Trokšti?
Nesuvaldei savy žiauraus plėšraus žvėries,
Todėl nuodingos ašaros ir pienas.
Ir vėl po dykumas klajoti žmonės pasmerkti.
Ne kaip išminčiaus vedmi. Sutrupinti po vieną.
Vėl vyro veidas iškreiptas pykčiu –
Jisai karys, tačiau nebe artojas.
Neklausk, ar džiugesį, ar nusivylimą jaučiu –
Kiek tų, klajojančių nelaimėlių, skaičiuoju.
Ir laukiu, laukiu, bet nebe svečių,
Nes žinios vėtromis į senės sielą plūsta.
Pasidygėjimą žmonių rūšim jaučiu,
Nes jie kėsinasi į gyvastį vaikų ir viens į kito būstą.