Byra ir byra
Iš dangaus baltos snaigės,
Rodos, jos nubalino plaukus.
Surinkusi tas snaiges,
Subersiu į upę – tegu plaukia.
Gal ir metai ištirpę nuplauks,
O aš liksiu krante stovėti...
Svajonė visa tai,
Bet juk niekas nedraudžia norėti.
Mintys tvinsta ir tvinsta –
Jos tampa skauduliu.
Parašysiu kam nors ilgesio laišką –
Tik ar, tik ar atsakymą gausiu?..
Gavau iš Aukščiausio Gyvenimą,
Gavau jį kaip lobį –
Bet išdalinau jį, nebranginau, iššvaisčiau –
Daug metų užmiršimo dulkės užklojo.
O, kad galėčiau sekundes surinkti,
Sudėti iš jų kitokią dėlionę...