Kalėdos kinkinys dar laigo, pavalkus pamiršęs,
Gamta suklususi it rūpestinga pribuvėja.
Tiktai žmonių pasaulis, kažin ko pamišęs,
Laukus derlingus mirtimi nusėjo.
Ir jam nė motais, jei po karo badas -
Carai net sunkmety iš aukso indų minta.
Ei, atsipekėkit, kai seksit naują vadą,
Kad jis vergų nekartų ant žibintų.
Išbaidė elnius kanonadų griausmas.
Kur Kalėda? Kažkur už kalno lūdi.
Tuoj laikas bus naujagimį nuprausti.
Kur? Jeigu eketės tirštai krauju paplūdę...
Geriau jau akys šito nematytų,
Geriau jau ausys šito negirdėtų.
Risnoja sielos, karo išblaškytos,
Tarp dovanų juk protas neįdėtas...