Močiutė stebi kaimynų kiemą. Kas ją taip sudomino? Ogi mašina. Trys vyrukai už pažąstų tempia ketvirtąjį. Pastarasis visiškai neremia kojomis, galva nusvirusi ant krūtinės. Dviese tempia už pažastų, trečiasis griebia už kojų ir gabena trobon. Tarpdury juos pasitinka bobulytė.

-Jėzutėliau, vėl girtutėlis...tik atsargiai jūs…

-Kaip matai, bobulyte… kur jį padėti?

Močiutė, giliai atsidususi, eina trobon.

-Vėl anūkėlį parvežė komos būsenos.

-Baba vėl gaus į kailį, vėl atbėgs pas mus, kad policiją iškviestumėm, - ritaria močiutei jauniausioji dukra. - Manęs jau nebebus. Šį vakarą išvažiuoju...mam žiūrėk, Kūma ateina.

-Laba diena, nu čiūdai vėl ant margo svieto! Viskas! Daėdė jau! Nebeisiu bočiaus slaugyt! Galit įsivaizduoti!? Tinta krautuvėj sako: „Dabar ne tik bočiui, bet ir anūkui užpakalį šluostysi.“ Nu blet, nesulauks! Ir atsisakyti man dabar gerai. Kaip tik gavau viešųjų darbų mėnesį. Nereiks babos pykdyti. Pasakysiu, kad dėl darbo nebe ateisiu ir viskas.

-Jo jo. Partempė iš mašinos į trobą, kaip maišą…

-Apsišikęs visas. Parduotuvėj visi iš jo juokėsi. Kaip nori, taip tegu ritasi. Aš nė dienos ten nebeisiu.

Ir nebėjo. Kaip dukra ir buvo sakiusi, rytojaus dieną bobulytė atbėgo pas močiutę, kad toji paskambintų policijai. Anūkas triukšmą kelia, visus išpjaut ketina, prie telefono neprileidžia…

-Vyk jį lauk, kam įsileidi? Aš neskambinsiu. Jei nori, numerį surinksiu, pati kalbėkis.

-Aš nemoku kaip pasakyti… - verkia.

-Kaip yra taip ir pasakyk, kokio čia dar mokėjimo… - Širsta močiutė.

Bobulytė keliasi ir išeina. Vyriausioji dukra pagiria mamą:

-Taip ir reikia. Tegu pati kviečiasi. Nori nekalta likti. Atseit kaimynai čia viskuo rūpinasi.

Bėga dienos. Ateina žiema. Anūkas jau pastoviai persikraustė pas babą. Girtauja, barasi, mušasi. Kūma dažnai vakarais nueina pas babą pamatuoti cukraus. Bočių dabar prižiūri judviejų krikšto dukra. Bočius kasdien silpsta. Be pagalbos lovoj nebe atsisėda, ant kito šono nebe apsisuka. Bobulytė skuba pasikeisti supuvusius trobos langus, kol dar nėra visiškai šalta. Kūma suieško naudotus plastikinius langus, kaimynas juos sudeda. Apdailos nepadaro, nes nėra medžiagų ir nebėra pinigų. Praeina dar porą mėnesių. Vieną rytą anūkas per tvorą pašaukia močiutę:

-Kaimyne, bočius mirė. Šarvosim parapijos namuose. Ateikit.

-Amžiną jam atilsį, - atsidūsta močiutė.

Vakare močiutė su anūkėle eina į parapijos namus atsisveikinti su bočiumi. Žmonių nedaug. Ištaikiusi progą, paklausia velionio dukros:

-Kaip ji, skriaudžiama anūko, viena gyvens?

-Čia jau kaip mama norės… - atsakė dukra.

Antroji dukra tą vakarą nepasirodė. Atvyko tik palydėt į kapines.

Anūkas baliavojo. Ir tą vakarą, kai kaimynai prie bočiaus karsto „Kalnus“ giedojo, ir rytojaus dieną, kai į kapus lydėjo. Po laidotuvių anūkas kaip reikiant smaginosi, kol vieną gražią dieną į bobulytės kiemą įsuko „greitukė“. Iš paskos ir krikšto dukros mašina įlėkė. Močiutė stebėjo pro langą: kuriam dabar greitukės prireikė? Išneša į brezentą susupę… lavoną? Bobulytė iš paskos terbelę su rūbais išneša. Išvežė anūką.

Vakare užsuko Kūma. Papasakojo, kad dar prieš bočiaus mirtį anūkas nušalė kojos pirštą. Dabar tas pirštas pajuodęs, pūliuoja. Anūkas geria juodai...iš skausmo. Bobulytė verkia.

Anūkas ligoninėj praleido du mėnesius. Pajuodusį pirštą nupjovė. Žaizda itin sunkiai gijo. Pasibaigus antibiotikų kursui išleido namo pabaigt savarankiškai gydytis, kas trečią dieną atvažiuojant perrišimams. Kol anūkas gydėsi ligoninėj, pavasaris išsiskleidė visu gražumu. Sužydėjo slyvos, saulė stipriai šildė ir žolė sparčiai žėlė. Savaitę pagyvenęs su baba, anūkas smarkiai susibarė. Baba pagrasino iškiesianti policiją. Tada anūkas susikrovė maximinėn terbon savo mantą ir iškeliavo savo sodybon „balkių pjauti“. Užsisakė miškovežį balkių ir ėmė juodai gerti.

Ne kartą bobulytė ėjo giminaičių prašyti, kad anūką pas ją parvežtų. Parveždavo į bagažinę plėvelę įsiklojęs ir įritinęs lyg padurtą meitėlį. Bobulytė kurdavo pirtį, skalbdavo išmatų ir šlapimo priskretusius drabužius, kaltindama sugėrovus, teisindama anūką. Jis nekaltas. Visi jį iš kelio veda. Aimanavo, kad žaizda negyja, puliuoja plečiasi. Po kelių dienų, išpraustas, atsiganęs, išsipagiriojęs, iškoliojęs babą vėl išeidavo į savo sodybą. Giesmelė prasidėdavo iš naujo.

Vasarai įpusėjus, anūkui einant, iš kroksų sunkdavosi kruvinas, smirdantis skystis. Galų gale nebeištvėręs skausmo, išvažiavo pas gydytojus. Gal dar būtų nevažiavęs, bet dėl močiutės skriaudimo, gavo viešųjų darbų. Tad nebeturėjo kitos išeities. Ligoninėj pėdą operavo, valė negyvus audinius, drenavo. Bobulytė važinėjo lankyti. Močiutė ją nuveždavo. Anūko koja niekaip nesitaisė. Vasara jau visai rudeniop krypo, kai jisai grįžo namo. Bobulytė labai džiaugėsi:

-Nebegeria mano anūkėlis. Proto pagaliau įgavo. Kojelė jau beveik visai sugijo, tik mažas šašelis dar yra. Dabar gerai ir laimingai gyvensime.

Kaimynai gūščiojo pečiais: kažin, kažin kiek ilgai…

Po gero mėnesio pas bobulytę vėl atvyko policija. Sodinas mašinon anūką ir veža jo sodybon. Po valandos anūkas jau beldžiasi į babos langą. Visais šventaisiais prisiekinėja daugiau nė lašo burnon tos smarvės nebeimsiąs. Bobulytė patiki, įsileidžia. Rytojaus dieną, po eilinio barnio anūkėlis su švarių drabužių terbele žingsniuoja savo sodybon. Močiutė pripila stiklainėlin pieno, šiltnamy nuraško kelis pomidorus ir eina lankyt babos. Kiba gyva, sveika, nepriplumpino gerasis anūkėlis?Bobulytė labai apsidžiaugia lauktuvėmis. Tuoj duonos papentuką pasimerkia pienelin. Močiutė klausia ar daugiau dar turi duonelės? Ne nebeturinti, bet bulvių dar turi. Išsivirs, pomidoro prikąs, gerai bus. Už dviejų dienų pensiją atneš, tada ir nusipirks…

-Dar turėjau penkis eurus, bet tas pijokas apėjo, paėmė. Likau be cento. - Apsiverkia bobulytė.

Grįžusi namo, močiutė atpjauna pusę sūrio, duonos galą, vėl eina pas babą. Protina, kad užsirakintų duris, neįsileistų anūko. Kai niekas nebeįpils bliūdelin putros, galbūt susimąstys, kur nuėjo gerdamas. Kai miegot baba priima ir dar valgyt duoda, tai ko negert?

-Buvo kirvukas prie pečiaus malkom pasismulkint, ir tą išnešė. Gyva bėda su tuo pijoku. Nei malkų beturiu, kaip žiemą reiks prabūt? Kad galėčiau išeiti į senelių prieglaudą… - verkšlena bobulytė.

Močiutė per savaitę iš seniūno sužino visas plonybes, reikalingas patekti į senelių namus. Bobulytei reik parduoti namus, metus laiko kur nors pragyventi ir tada jau kreiptis dėl apsigyvenimo senelių namuos. Bobulytė vėl aimanuoja:

-Kas gi norės nusipirkęs dar metus man leisti gyvent?

Močiutės žentas su žmona svarsto šitą klausimą ir nusprendžia rudenį nupirkt jos namą su žeme ir leist jai ten gyvent iki mirties, o mirus gražiai palaidoti. Bobulytei dar nieko nesako apie savo planus. Nesako ir močiutei.

Anūkas parduoda bočiaus priekabą. Pinigėliai greit ištirpsta. Tada iš jo kiemo savininkai išsiveža savo gatarą, nes anūkas nebemoka nuomos. Nebėra kuo pjaut balkių. Nebeturėdamas pinigų svaigalams, anūkas išpardavinėja namo langus ir duris. Liko tik vieno kambario langai, kur jis pats girtas miegodavo.

Vieną pavakarę, močiutė žiūri, kad kaimynas iš anūko sodybos tempiasi balkius. Kaimynas juokiasi, kad už bambalių įpakavimą gavo visą priekabą rąstų. Sako:

-Jis man skolingas už kelionę į Šiaulius ir į Klaipėdą. Matau, kad neužsimokės, tai pasiūliau kelis bambalius alaus. Vistiek jis tuos rąstus pragers.

Rytojaus dieną ir bobulytės kieman kaimynas parvežė dvi priekabas rąstų. Anūkas dovanojo, kad bobulytė žiemą nesušaltų. Močiutės žentas supjaustė kaladėmis, kūmos vaikas su draugu suskaldė. Bobulytė džiaugiasi. Geras anūkas. Turės kuro dviem žiemom.

Neilgai truko tas džiaugsmas. Anūkas pritrūkęs svaigalų ėmė grasinti bobulytei:

-Kviesiu policiją, pavogei mano rąstus. Kviesiu. Apmatuos. Paduosiu į teismą. Sumokėsi man…

Baba išsigandusi, nesava:

-Anūkėli, juk aš prašiau tavęs, leidai. Kaimynas juk kartu buvo. Girdėjo, kad leidai. Kitaip, juk nebūtų vežęs… - ašarojo baba.

-Naudojaisi, kad girtas buvau. Užmokėsi man už rąstus. Valdžiai baudą sumokėsi už vogimą. Girtas buvau, nežinojau, ką kalbu, o tu pasinaudojai, pavogei. Kviesiu policiją, duosiu į teismą.

Verkė baba ir krapštė pensijos euriukus anūkui, kad nesiskūstų, nurimtų. Kepė, jo mėgstamas bulvikes, švariai klojo lovelę, pirko tvarsčius negyjančiai kojelei.

Anūkėlis gėrė su sėbrais. Pats neidavo pirkti, draugai parnešdavo. Skaniai valgė, šiltai miegojo ir keikė babą. Keikė, kad koja skauda, kad negyja, kad pinigų neduoda, kad vaistų nėra. Rūpinosi baba, lėkė pas kaimynus, prašė vaistų nuo skausmo. Melavo, kad pačiai galvą ar nugarą skauda, kad karštis kyla. Maldavo nors poros tablečių...nešė anūkui.

Kartą anūkas visiškai patrako:

-Papjausiu tave, sena ragana. Kam tu man tokia? Nei vaistų, nei pinigų. Visi gyvena kaip žmonės, tik aš nieko neturiu. Kenčiu didžiulius skausmus. Per ką!? Per tave!!! Per tave nušaliau. Nesirūpinai manim, nemylėjai. Šiltų batų neturėjau…

Išsigando baba. Paskambino policijai:

-Gelbėkit mane, išvežkit anūką, papjauti žada.

Kol baba kalbėjosi telefonu, anūkas savo mobiliuoju išsikvietė greitąją pagąlbą ir išvažiavo ligoninėn gydyti savo kojos. Nes ji taip buvo sutinusi ir pūliavo, kad per kaliošo viršų tekėdavo kruvinas skystis, jam einant.

Atvykusi policija neberado kaltininko, tik džiūgaujančią bobulytę beplaunančią kruviną patalynę.

Ilgi gydymo mėnesiai. Kojos pėdos amputacija. Vėl ilgas gydymas. Protezas. Pas babą grįžo pavasariop lyg naujai užgimęs. Kol anūkas gydėsi ir baba skubėjo susiremontuot savo sveikatą. Porą mėnesių praleido ligoninėse.

Gražią, šiltą popietę Kūma neiškentė ir nuėjo babos aplankyti. Baba džiaugėsi, kad per tuos žiemos mėnesius sustiprėjo, susveiko, kad jaučiasi visai gerai. Niekas nebeskauda. Cukrus sunormalėjo. Kraujospūdis nukrito. Tik kažin, kaip anūkas… Gerai, kad protezą duos, kad lazdų nereikės, kad invalidumą gaus. Žiemą ligoninėj praleidęs, gal būt ir gert bus užmiršęs. Gyvens kaip žmogus.

-Va, kad aš galėčiau į senelių namus…

Močiutės žentas pasiūlė babai nupirkti jos sodybą ir leisti jai toliau gyventi. Baba džiaugsmingai sutiko tą žinią.

-Anūkas nebegeria. Susitaupė pinigėlių. Vasarą remontuosis savo namą ir eis ten gyventi. Pirksis naują gatarą ir gyvens kaip žmogus. Gal ir žmona su vaikais sugrįš…

Žentas išmokėjo babos skolas, kurias buvo prisidariusi per anūką ir pradėjo tvarkyti sodybos pirkimo dokumentus. Pas notarą sudarė įgaliojimus močiutės vardu, nes pats turėjo skubiai išvykti į darbą užsienyje. Po kelių dienų, kai reikėjo važiuot pasirašyti dokumentų, baba ėmė abejoti:

-Aš noriu, kad vieną kambarį paliktumėt mano nuosavybėn. Bijau. Perrašysiu jums dokumentus, o ūs mane ir išvarysit.

-Mes niekaip tavęs negalėsim išvaryti. Juk dokumentuose aiškiai surašėm, kad įsipareigojam tavimi rūpintis ir palaidoti.

-Aš vis tiek bijau.

-O mes ir neverčiam. Jei apsigalvojai, grąžink mums išlaidas ir gyvenk toliau sau sveika, kaip gyvenai. Neverčiam. Pasiūlėm – sutikai. Nebenori, grąžini pinigus ir viskas baigta.

-Kad aš neturiu iš ko grąžinti…

-Parduok žemę, vistiek jos nedirbi. Užžėlusi piktdagiais.

-Kaip sodyba be žemės...neparduosiu.

-Tada mes duosim į teismą…

Iš gretimo kambario išpuolė anūkas, jau gerai patraukęs:

-Ir duokit į teismą! Ką laimėsit!? Seną babą prikalbinot, primonijot. Nusitempėt pas notarą. Jinai dėl senumo nebeprotauja, o jūs ir naudojatės. Išmonysit trobą, išvarysit babą į gatvę, kur dėsis? Duokit į teimą, kaip įrodysit, kad baba jūsų pinigus ėmė? Neturit įrodymų!

-Baba,žinoma, neėmė. Ji ir akyse tų pinigų neregėjo. Tavo skolą, jai užkrautą, sumokėjom. Tai ir norim atgauti. Ir atgausim. Nepaliksim taip, nesvajok. Duosim teisman, jei geruoju neina susišnekėt.

-Ir duokit, ir duokit! Ne tokius teismus atstovėjom, atstovėsim ir tą. Nieko mes jums nesam skolingi. Kiek bočius jums arklius davė, kiek grūdų atidavė, nieko nemokėjot. Tik ėmėt. Dar jums negana. Prisijaukinot babą, duonos papenčiu, sūrio gabalu, smirdančiu ožkos pieno lašu. Pomidorais keliais. Susukot galvą, manėt, kad seną apgaut lengva, kad niekniekiais papirksit…

Močiutei labai nesinorėjo kreiptis į teismus, deja, kito kelio nebuvo. Negali žentas prarasti tris su puse tūkstančio eurų. Jo gyvu prakaitu statybose sulaistyti tie pinigai. Advokatas pareiškė, kad nepakanka banko kvito, kad reikia nors pasirašyto paskolos raštelio. Žentas nuleido rankas. „Tegu bus man pamoka…“. Močiutė ilgai svarstė ir nusprendė nepasiduoti. Išsikvietė TV3 pagalbą. Atvažiavo filmavimo grupė. Baba iškarto prisipažino, kad žentas sumokėjo būtent tiek pinigų, kad padengtų jos skolą. Pasižadėjo trūks plyš grąžinti. Anūkas girtas kaip pėdas, prisimyžęs gulėjo savo sodyboje ant supuvusios sofos, užsiklojęs sučiurusiu paltu. Ant grindų mėtėsi tušti alaus bambaliai ir konservų dėžutės. Pažadintas neiškart susivokė, kas jį kalbina. Pamatęs kamerą palindo po paltu.

-Žinau, kaltas esu. Grąžinsiu. Po dviejų savaičių bus visa skola grąžinta. Pažadu. Žinau, kaltas esu. Tikrai grąžinsiu. Pažadu. Patikėkit.

Po filmavimo advokatui nebereikėjo nei skolos raštelio, nei filmuotos medžiagos. Byla greit pajudėjo pirmyn. Per pusmetį buvo paskelbtos varžytinės, parduota babos žemė ir grąžinta skola. Po ilgo nervinimosi ir nemigo naktų, močiutė lengviau atsikvėpė. Štai kokia gyvenimo duota pamoka: negalima gailėti kitų, negalima rodyti gerumo, kad ir kaip gaila būtų ir norėtųsi padėti. Štai, kaip būna. Močiutė, reikšdama pagailą ir geraširdiškumą įsigijo amžiną priešą. Dar ne kartą buvo puolama ir kaltinama babos, dėl katino dingimo, dėl vištos perskridimoper tvorą, dėl šunų pjautynių, dėl vaikų prisilietimo prie jos vartų, dėl ožio ganymo ties jos vartais. Eina laikas. Metai keičia metus. Taip ir gyvena baba su anūku. Vos ne kas savaitę lankosi policija, kad apgintų nuo anūko. Verkia socialiniams darbuotojams ir kaimynams, kad anūkas vėl pavogė jos pensiją ir pragėrė, kad neprileidžia prie dujinės, net arbatos išsivirti. Pasaka be galo. Į visus patarimus atsako vienodai:

-Juk aš jį nuo vystyklų išauginau. Mylėjau, nieko negailėjau. Kaip dabar jį išvarysiu? Kur pasidės? Pražus be manęs. Nuo kūdikio išauginau. Kaip jau bus taip. Gyvensiu, kaip gyvenau. Neturi vargšas kur galvos priglausti. Šalta jo troba. Neturi pečiaus, kaip pasišildys?

Taip ir vargsta bobulytė. Gyvena dėl anūko.