- Papa, i siuuu….

- Ko nori?

- Siuuu…

- Tai sėskis ant puodo ir daryk.

- Ne, a...ti...tisi…tiu…

- Nori, kad kelnes numaučiau?

- Ja...si...cha…

- Dukryt, tu jau didelė, pati nusimaut turi. Kiek tau metų? Trys!

- Ne papa a ne aaaa!!!

- Nu jau kelnaičių nemausiu. Pati sėskis. Esi didelė.

- Ne papa aaaa!!!! - Šaukia ir trypia kojomis. Tėtis nusisuka ir nueina. Dukra dar kurį laiką pazyzia ir nusimovusi kelnaites sėdasi ant puodo. Padariusi sisiuką, bet kaip užsitempia kelnaites. Suknelės kraštas prispaustas kelnaičių gumos kyšo lyg kiaulės ausis. Pagraužia pirštuką, pastoviniuoja, griebia puodą ir išpila ant grindų. Bėga per kambarius šaukdama:

- Papa papa papa!

Tėvo kambariuose nebėra, per verandą išėjęs laukan. Šlapios kojinaitės palieka ant grindų pėdsakus, kuriuos pastebi mama ir ima barti mergaitę. Toji pravirksta. Priėjusi mama, sutvarko suknelę, iššluosto grindis ir pagraso pirštu:

- Fui kaip negerai padarei, negalima taip negražiai elgtis. Pamatys tetos, juoksis iš tavęs.

Mergaitė nesiklauso, veržiasi iš rankų, šaukia:

- Papa papa aaaa!

- Dieve, Dieve, trijų su puse, elgiasi kaip metinukė, nejaugi užaugs neįgali?

Po kelių dienų tėtis važiuoja aplankyt savo mamos. Vežasi ir dukrą. Besisvečiuodamas prasitaria, kad norėtų su žmona pakeliauti per atostogas, tik abejoja ar nebus per sunki kelionė dukrytei.

- Palik vaiką pas mane. Aš prižiūrėsiu tą savaitę, kol keliausit.

- Bijau tave, mama, apsunkinti. Ūkis didelis. Ir be vaiko tau sunku.

- Anoks jau sunkumas toks didelis vaikas. Susikimbam už rankų ir einam abidvi. Palik ir važiuokit ramūs, be rūpesčių.

- Tai, kad drabužėlių nesu paėmęs. Neplanavau palikti…

- Aš neišmečiau jūsų. Visi dėžėse sukrauti. Tuoj praskalauju. Saulė netruks išdžiovinti ir aida. Jokios bėdos.

Po dviejų savaičių baba veža anūkytę tėvams. Įspūdžių daugybė. Vieni iš kelionės, kiti iš mergytės gyvenimo pas babą.

- Ale kokia protinga ta jūsų mergytė. Atsistebėt negaliu. Žiūriu, ima iš indaujos taurę. Galvoju, ką su ja darys? O ji, gudruolė, susidėjo nuo pusryčių likusius kiaušinių lukštus, nunešė vištoms ir iškratė. Kaip ji, tokia mažutė, galėjo žinoti, kad vištos juos lesa?

- Kaip nežinos. Juk kaip uodegytė mane sekioja. Viską mato, viską žino, tik kad nekalba. Ir eibes puikiai moka daryti. Rodos, kad specialiai ant pykčio… Sakyk, ar lovos nepridrožė naktimis?

- Ne, ne. Priklojau storai rankšluosčių. Naktimis po kelis kartus sodinau ant puodo miegančią. Pasidėdavau puodą šalia ant lovos, pasodindavau, apgaubdavau kaldrele ir šnabždėdavau, kad sisiotų. Nenorėjau visiškai išbudinti. Paskui vaikui bus sunku vėl užmigti. Taip ir išsaugojom sausą lovą. Tik dienom bežaisdama kelis kart apsišlapino. Užsižaidė. Maža dar visiškai, o tokia protinga… Kaip jinai gražiai tuos lukštus susidėjo...

- Nemaža, jau nemaža. Nė pusmečio nebėra iki ketverių metų. Daržely net per pokaitį žvejoja, ką jau kalbėt apie naktį. Nebežinau, kaip įpratinti ant puodo…

- O mes ir naujų žodžių išmokom! - Toliau gyrė anūkę baba. - Pasakyk, mažute, ko tave baba išmokė?

- Papa masa. - Didžuodamasi pasakė mergytė ir nubėgo žaisti.

- Nepergyvenkit dėl šlapios lovos. Išaugs ir prasibudinės. Ko jūs norit iš tokios mažutės. Juk dar kūdikis visai. Eikš, mažuliuke, pas mane. Gal sausainiuko nori? Ar pyrago? Saldainuko gal?

Baba bruka rankytėn pyrago gabalą, antron įdeda sausainį. Išlupa saldainį ir deda burnytėn. Mergaitė slenka nuo kelių ir bėga lovon. Įsitaiso tarp pagalvių. Pyragą pasikiša po užpakaliu. Iš burnos išsiima aptirpusį saldainį, suspaudžia tarp pirštų ir nušluosto į pagalvę. Pamato mama. Pasibaisėjusi sušunka:

-Ką darai?! Negalima! Ištepei viską. Pažiūrėk, kaip nešvaru. Ar norėsi miegoti tokioj lovoj?

-A ne. Tiu apapa. - Išsiropščia iš lovos, pribėga prie babos ir šaukia: - tal!

-Dar nori, mažute? Ko dar nori?

Mergaitė dairosi, nežino, ką imti. Tėtis pasigavęs nuplauna rankas ir pasisodina ant kelių. Baba vis giria mergytę, pasakoja, kaip jinai skalbėsi savo kojinaites, kaip rovė karvytei žolę ir visiškai nebijojo jos šerti. Staiga tėtis meta mergaitę nuo kelių.

-Fui, apsisiojai mane! Begėdė. Ko ant puodo nėjai? Marš ant puodo. Į puodą sisiot reikia. - veda mergytę prie puodo, sodina. Toji verkia, priešinasi.

-A masa, a masa, - vis kartoja.

- Maža maža mano pupuliukas, - baba glosto mergaitę, kelia ant rankų, sūpuoja. - Nebarkit mažo vaikelio. Juk netyčia ta nelaimė atsitiko. Išaugs didesnė, supras ir pati eis ant puodo.

-Nežinau, nežinau kas bus iš jos. Man vis, rodos, kad kažką pražiūrėjom jos auklėjime. Reikėjo griežčiau… - Atsiduso tėtis.

-Viskas susitvarkys. Laiko reikia. Augti reikia. Argi nesuprantat, kad ji dar kūdikis… - Piktinosi baba.