Saulutė kyšteli pro tolimo miško viršų, žvilgteli į slėnyje išsibarsčiusį kaimą ir, lyg susigėdusi, prisidengia debesėlio šydu. Ilgai neiškenčia. Smalsumas pagauna. Švysteli debesėlį šalin ir agniai dairosi. Pamiškėj būrelis karvių šlamščia rasotą žolę. Iš galinės kaimo sodybos riaumodamas išropoja traktorius, prisikabinęs bulvių kasamąją. Iš tvenkinio kyla garai , lyg iš verdančio puodo. Pragysta laisvėn paleisti gaidžiai, sukudakuoja vištos. Dobilienos pakraščiu nustriuoksi kiškis. Paskui jį, puria uodega braukdama gausią rasą, nusliūkina lapė. Gražus, giedras rugpjūčio pabaigos rytas. Nėra ko gaišuoti. Matosi, kad diena bus karšta. Žana čiumpa krepšius, gervelę ir linguoja paskutinės bulvių vagos nusikasti. Apima neapsakomas malonumas, kai gervelė užgriebia bulvių kerą ir išverčia dideles, gelsvas, pailgas bulves. Dar keletas grybštelėjimų ir krepšas pilnas. Stato nuošalėn ir ima naują krepšą. Taip įsidarbuoja, kad niekas aplink nebeegzistuoja. Nei kaimynai, netoliese melžiantys savo karves, nei vieškeliu zujančios mašinos. Tik šast vieversys į ką tik išversto kero duobutę ir žiūri į Žaną savo mažom, juodom akutėm. Žana sustingsta nepatogioj pozoj, bijo pajudėti, bijo išgąsdinti paukštuką. Tik mintimis kalbina:

- Kas tau, mažiuk, ko puoli po gervele, ko nebijai žmogaus?

Tik dabar Žana išgirsta kregždžių riksmus:

- Vagis, vagis! Vyt vagį! Vyt, vyt!

Lėtai pasuka galvą, pažvelgia dangun. Kregždės apsupusios vanagėlį, lydi rėkaudamos, veja tolyn.

- Štai nuo ko sprukai, vieversėli, mano pagalbos ieškojai.

Suka Žana žvilgsnį link vyturėlio, o tas prisiplojęs prie juodos žemelės. Ne, jau nebeprisiplojęs, stovi ant savo laibučių kojelių, mosteli sparneliais ir kyla žydron padangėn.

- Čyru vyru, čyru vyru, kad tau pipirų… - palydi ir jis nuskrendantį vanagą.

Grįžta kregždės, vėl šaudo aplink, gaudo museles ir neša kregždžiukams.

Gyvuokit, paukšteliai, linksmai giedokit, kol dar šiltos dienelės.