Tada ruduo,
Kai plaukiojam kiekvienas savo ratile
Ir pasroviui dažniau, negu prieš srovę,
Kai lieka rūpestis, kiek vaistų reikia lest,
Kad atsijotumei, kur sapnas, kur – tikrovė.
Pusnies drobulė neįveikiama,
Nebus to vėjo, kurs tave pakeltų.
Ruduo tada, kai priešaky žiema,
Kai tapęs silpnu pasidaro kaltas.
O tu stebi koncentrinius ratus,
To raibuliavimo nėra kaip sustabdyti,
Kai nori gulti ir nebenubust,
Nes per toli tau šliaužti iki ryto.
Dar dūžta sausledis?
O kraujas teka dar?
Štiš, kliedesy, kolei suvokiu kryptį.
Ruduo tada, save kai reikia bart
Ir pasitikrinti, kiek sugebi matyti.