Vieną naktį tave susapnuos ragana iš vaikystès košmarų
ji tiesiog labai ilgai nemiegojo
bet vis dar žino kur tu gyveni

Vieną dieną prabusi svetimam krašte
užpustytais langais svetimų vėjų
nesuprasi tenai nei kalbų nei jomis šnekančių prašalaičių

Vieną vakarą tu sėdėsi tyloje ir suprasi
kad klausaisi ne tu bet tavęs
klausoma
ir kad spengia visai ne tyla

Vieną gyvenimą tu atrasi kad tavęs čia jau būta
nepažįstamas namas savom rankom suręstas
kad gyventa dirbta mylėta Ir vaidentasi būtent tavęs
šio užupelkio kaimo trobose

Vieną dieną suprasi kad jau nei diena nei naktis
kad tik švokščia bespalvis šilelis
nepagaudamas tinkamo dažnio
kad ne mes junginėjam kanalus
ir programos seniai nebeeina
visas laikas praėjo
į ten iš kur nebegrįžtama