Margi rudens fragmentai – tarpinė stotis,
Iki balta drobulė apkaišys peizažą,
Iki maldoms į karcerius nebūsim užverti –
Ledėkai plinta ir ne aistrą žada.
Vanduo sustojo. Blunka atspindžiai.
Tik vėjai braunasi į tuščią glėbio ankštį.
Kadais išėjusiems ar bus dėl ko pareit?
Kiekvieną mėnesį po sprindį auga slenksčiai.
Žvaigždės šviesa... Žinau, kad ji yra –
Matau laiminguosius, kuriuos jinai paguodžia.
Stotelė tarpinė – kol kas žebra diena
Ir į maldas nesusilydę nei jausmai, nei žodžiai.
Tamsa tol slėgs, kol siela atsivers
Ir išpažins nešiojamą menkystę,
Kad ji gyva, kol kraujo gauna gert,
Kol ryškią žvaigždę sugeba išvysti.