Būtis erdvesnė daug daugiau, negu buitis,
Tad būkim atramos vienas kitam, bičiuli.
Šviesos periodai ir sutrumpės, ir tįs,
O šaunūs vienetai susiraitys į nulį,
Nes viskas kinta. Keičiamės ir mes.
Tiktai gerumas – nuostabi konstanta.
Juk tu žinai, jog man tapai žvaigžde,
Kai jėgos baigiasi, kai reikia siekti krantą.
Kai lašas ašaros, nuplaunantis ribas,
Sparnuotos ilgesiu minties nebesulaiko,
Atrodo, vardą sukužda kažkas,
Dėl ko tu peršoki per Erdvę ir per Laiką.
Žinoti gera, jog po tuo pačiu dangum
Yra kas meldžiasi jėgų kad nestokotum
Dėl savo pastangos tiesiog išlikt žmogum,
Kuris nesigviešia sau perteklinio ploto.