Dienų – naktų bangavime daugėja duburių
Ir tūlas stebisi, kodėl nebedainuoju.
Juk buitį mašalo srebiu, srebiu, srebiu.
Sparnai nukrito, atsisako kojos.
Kada pas pranašus prasmės nelieka eit,
Lendu į plyšį ir benoriu snausti.
Sena? Silpna? Tokių nereikia teist,
Kai žilpsta akys ir apkursta ausys,
Kai jaukias mintys, tyli atmintis,
Kada jausmai išeina ir negrįžta,
Jaučiu, jog finišas labai arti, arti,
Prasmes praranda įtikėtas tikslas.
Gana bambėti ir kliedėt kažką.
Tie, kas dar plaukia, ne balasto ieško.
Keliu rankas, keliu aukštyn rankas -
Iš drumsto veidrodžio jau žiūri mano priešas...