Krešėjantis rašalas lapkričio posmų
Tarp trupančių smilgų jau pasmerktas dingti.
Šalnos sodrų kvapą kas rytmetį uostau,
Žvalgausi – gal rasiu gyvenimui dingstį.
Visi rado kryptį – kas kristi, kas skristi,
Tik aš užkliuvau ir likau tarp šešėlių.
O gal sapnavau, kad sultinga jaunystė
Kažkam laimės kibirkštį žvilgsny įskėlė?
Stebiu, kaip kieme mintas tako hieroglifas
Užgyja be rando – tarytum nebuvo.
Keiksnoju, skaičiuoju senatvinius sopulius.
Gal rašalas krešintis? Gal posmai išdžiūvo?
Dangus kloja baltą ir švarią drobulę,
Išspalsto, kas Viešpaties žvilgsnio nevertas.
Iš buvusių vienetų riečiasi nuliai,
Ištroškę kaip niekad būties atsigerti..