Daug svajojau, daug mąsčiau,
Pasakėlę parašiau.
Į ją sudėjau daug tiesų
Ir nesąmonių linksmų –
Apie viską, apie nieką,
Apie keistą poną slieką,
Kuris vonioj žuvį gaudė,
Kol ant pečiaus gaidys snaudė.
Kai prabudo, išsižiojo,
"Kakarykū" užgiedojo.
Ratilai nuraibuliavo,
Niekas nieko nepagavo,
Tik pradėjo garsiai lyti. 
O kai lyja – nematyti,
Kas po lova ar prie stalo...
Viskas aišku – nieko gero.
Bet galbūt ir nieko blogo -
Kažkas vaikščioja ant stogo.
Tegul vaikšto – atsibos
Ir per kiemą nuropos,
Ar ant kalno – jeigu reikia...
O pakalnėj varlės kvarkia,
Bet pamatė – gandras skrenda,
"Plumpt" į balą ir nuskendo.
Ratilai nuraibuliavo,
Niekas nieko nepagavo,
Nes nugriaudėjo perkūnas,
Net pašiurpo ežio kūnas.
Nupupsėjo per ražienas,
Ten, kur vilkas grėbė šieną.
Vilkas alkanas ir pilkas,
Nes kitaip nebūtų vilkas,
Gaudė ežį, nepagavo,
Per laukus nuvinguriavo
Kelias  ilgas ir klaidus,
Kas juo eis, tikrai pražus...
Kas toliau? Nejaugi viskas?
Ne,ne viskas, toliau – miškas.
O miške kiek visko būna,
Medžiai ten lyg karaliūnai.
Jų viršūnės dangų remia,
Šaknimis giliai į žemę
Įsikibę, įsitvėrę,
O aplinkui šokinėja
Krokodilai milžinai,
Kiškį vaikosi drambliai.
Niekas nieko nepagavo,
Per žoles nuvinguriavo
Gyvatėlė ir žaltys.
Jų iš viso buvo trys,
O gal penki ar dar daugiau –
Nežinau, neskaičiavau...
Nes žodžiai man labiau patinka,
Jie ir smalsūs ir protingi,
Bet šįkart ir jų gana –
Pasakėlės PABAIGA.