Fantastinė pjesė
 
Geitsas. Tai ką, blet, mūsų planas neišdegė?
 
Švabas. Atsiprašau?
 
Geitsas. Išgalabyti pusę pasaulio, blet.
 
Švabas. Atsiprašau, bet kalba ėjo ne apie pusę, apie septynis aštuntadalius, ta prasme, turėjo likti auksinis milijardas, o tiksliau auksinis būtų tik koks milijonas, likusieji vergai. Auksiniai vergai, jeigu taip norite.
 
Geitsas. Nepisk tu man ančiukų, šlubas vokieti.
 
Švabas. Aš ne šlubas, bet vokietis, taip.
 
Geitsas. Gerai, kad nors dvidešimt milijonų išmirė, vis ne tuščiai ėmėmės šios aferos.
 
Švabas. O dar gražaus pinigėlio iš to bajerio susižėrėt.
 
Geitsas. Kas man tie pinigai, aš jų jau net neskaičiuoju. Man svarbiau rezultatas. Ir tu, kurva vokieti, žadėjai, kad nuo koronos, o paskiau ir nuo vakcinos išmirs bent milijardas. Mažiausiai.

Švabas. Kaltas. Galbūt toj Uhanoj, na laboratorijoj kažką sumaišė, gal per mažai kažkokių elementų pridėjo. Žinot, tie mokslininkai, kartais užsispiria ir nenori žudyti žmonių, sako tai nehumaniška. A ką tas žodis apskritai reiškia, nesuprantu?
 
Geitsas. Bybį jis reiškia, žudyti juos visus, šiukšles, visokius kiniečius, rusus, žydus...
 
Švabas. Oi!
 
Geitsas. Negrus...
 
Švabas. Reikia sakyti juodaodžius.
 
Geitsas. Tegul čiulpia bybį, kad aš juos taip vadinčiau. Gerai, sakyk ką man dabar su tais pinigais daryti, kurių net nežinau, kiek yra?
 
Švabas. Gal paskirti labdarai kažkiek, kad nuraminti žmones, nes dabar jūsų vardas pasaulyje kaip keiksmažodis, net baisesnis už mano?
 
Geitsas. Tegul uosto mano bybį, nusišikt man ant vardo, aš pats turtingiausias žmogus.
 
Švabas. Kai kurie balsai pasaulyje pasisako, kad jus reikia teisti.
 
Geitsas. Nejuokink mano subinės. Kad priartėti prie mano namo jiems prireiks visos Kinijos kariuomenės. Galvoju išvalyti Marsą ir ten įremginėti gyvenvietes.
 
Švabas. Atleiskite, nuo ko išvalyti?
 
Geitsas. Ką aš žinau. Tai tu sužinok, kas ten gyvena, ką veikia ir taip toliau. Čia kaip Amerika. Kai mūsiškiai suvažiavo ir išpjovė visus gyventojus, tai atsirado mormaliems žmonėms vietos. Žiūrėk kokie dangoraižiai, koks grožis. Ar būtų taip su indęnais? Šūdą. Jie nebūtų leidę su tom savo taikos pypkėm, todėl ir reikėjo juos išpjauti, kad būtų tvarka.
 
Švabas. Gerai išvalysim. O ką siųsite ten apsigyventi?
 
Geitsas. Pirmiausiai rusus, paskui kiniečius. Jų žemės labiausiai mums reikalingos, ir tegul jie ten nors išdvesia iš bado, man nusišikt. O tu prieš tai parašyk knygą.
 
Švabas. Knygą? Vėl? Jūs neįsivaizduojat, kaip man sunku buvo aną rašyti, aš gi nesu kaip tas Svoločius...
 
Geitsas. Koks Svoločius?
 
Švabas. Na yra toks ar Lietuvoj, ar Vokietijoj, jam tai lengvai rašosi.
 
Geitsas. Surask tą padlą, jei pats nenori rašyti.
 
Švabas. O apie ką rašyti?
 
Geitsas. Kaip žmonėms bus gera gyventi Marse, kiek jie visko ten turės ir bus laimingi. Tu juk moki. Prie darbo, šlubas vokieti.
 
Švabas. Klausau. Aš ne šlubas, bet vokietis.