Praėjo, rodos, Ilgės, bet vis tiek ilgu –
Vėjuota prieblanda ir šiurpuliai per odą.
Kasdien lietus apsimeta draugu,
Nes žemei dangūs skolą atiduoda.
Dabar namai – net buvę pragarais –
Geidauta prieglauda. Gal kibirkštį sau rasiu?
Ar laukiu ko? Nė nežinau dorai.
Tiršti šešėliai tarsi piktos dvasios.
Mąstau. Svarstau, ar gižtanti sula
Lašu sūriu išgrauš ant veido išdavikę raukšlę?
Už lango lapkritis lyg švokščia kažin ką.
Nesuprantu. Dar įdėmiau klausausi.
Ne, nieko nežada. Tik siena aklina.
Dėl ko be teismo karcery uždarė?
Už lango lapkritis ir jo nuoga tiesa,
Kad auksas numestas pasiverčia į varį.
Jaučiu – pavėjui ir pati skrendu.
Jau be fanfarų, svitos, be karūnos.
Praėjo Ilgės, bet vis tiek ilgu.
Taip, kaip iš karcerio veržiuos iš savo kūno.