Toks jau tas lapkritis – prinokusius nukrės,
Apklos tamsa, migla, gal net sniegu,
Ir lyg beprasmę pastangą naikins spalvas bei būtą judrią sulą.
Aistras naktų pakeis tursomiegiu alpiu
Neišsiblandančių dienų,
Nustebins, kad save neši kaip nuvarytas mulas.
Įtikink, jei gebi, jog tai netruks ilgai –
Nuodingą neviltį tirpdysi tartum ižą.
Ar nekartėju? Juk neragavai.
Siųsti laiškai ir dovanos sugrįžo,
O žodžių paukščiai liko gomury
Net ir ant rožinio karolių nenutūpę.
Toks jau tas lapkritis – turi ir neturi.
Girdi, kaip šniokščia tvinksniuose patvinus Letės upė?
Pakalnė. Pagreitis. Nebegaliu sustot,
Kai prie šakos kotelis nebelaiko.
Neįžiūriu, kas nyra iš tamsos.
Tai pažintis, kuriai nelieka laiko.