Pro šalį lekia traukiniai
skrenda lėktuvai
tolumoje lyg jonvabaliai pranyksta mašinų žibintai
mes visi skubam ten kažkur
į šalį anapus gyvybės
anapus šiandienos vakar ir rytdienos
to ką mes pažįstam
anapus monotoniško darbo
vienodų švilpiko dienų
anapus minčių
kasdien vis besikartojančių ir neišsprendžiamų problemų
likimas transformuojasi į lėkimą
bėgimą nuo savęs kuo toliau ir kuo greičiau
giliai įkvėpk užsimerk ir šok į anapus
į bekraštę gyvenimo teatro scenos duobę
ten nebus nei ovacijų nei uvertiūrų
nei šalta nei šilta
kaip „maksimos" bandelė
atsiduosi į aukštesnės jėgos rankas
tegu tai – amžinas poilsis ramybė ar užmarštis
blogiausiu atveju – Dievas