Pavirkavai apie atminimus, sapnus?
Neatsigręžk atgal.
Tie, kas tarp vario, aukso guldomi, druskėja.
Ragauk, ar mintys karčios kartais geba salt?
Pasimatuok, ar įsileisi bele kokį vėją.
Po Vėlinių suklususi, apsnūdusi smulkmė.
Ir tu, žmogau, anoks gamtos valdovas.
Gali trepsėt, gali labai norėt,
Galmone niekas neišlygins odos,
Nes maišas pustuštis,
Subiuškus atmintis,
Aistringos kibirkštys įpūsti nebent sukčiams.
Geidautum skrist?
Ne – šliaužt nebetoli.
Girdi, kaip gyslose gurgena Letės upė?..
Ji jau čia pat, už žingsnio, gal dviejų,
Zuikučiais saulės žvilgsnį užliūliuoja.
Kažkur matytas keistas dejavu
Aštriais kristalais pančioja tau kojas.
Kažkas subars – senatvė ne liga,
Sakys, ko šliaužioji, tikrai tiesiog aptingai.
O tu žiūri į trupančias rankas
Ir netirpdai, kai liūdesys užsninga.