Ne aš praėjau - rudenėlis prabėgo,
Ne aš medžius nudažiau, tai jisai.
Tik man...,
            ne, ne skausmas – pavydas širdį sugėlė,
Kad ne nuo manęs, o nuo jo tapo girioj šviesiau.
 
Jeigu aš galėčiau liepsnas taip uždegti,
Kad jos degtų ir degtų diena iš dienos,
Raudonuotų klevai, kaip negęstančios žvakės,
Pilni lig viršūnių rudeninės šviesos!
 
Einu iš paskos ir vis nesuspėju,
Susimaišė dangus su spalvota žeme,
Gerai, kad nesiaučia padūkelis vėjas,
Neskandina dažų ir manęs lietuje.
 
Nenueik, dar palauk, juk tau lapkritis savas,
Pabraidykime miško takais.
Tu tikriausia žinai ką gulėdami šnara
Sausi lapai po mano beržais.