Ruduo tiek tau, tiek man.
Tiek liko tikro turinio, kad jis iškrinta pro akis
Ir išsibarsto, išsižarsto – jau nebesurinksi.
Apkarto priesaikų – kadais medum varvėjusių –
Sustingęs žadinys,
Ir nežinia, kas tragiškiau – sulūžti ar prarasti mintį.
Pliesk vos vos, pabūki kūlgrinda man nevilties raistuos –
Bepročių pokylyje geidžiama žmogienos.
Klausaus ir aš nakty, ar tu nepamiršai kvėpuot,
Kada akivaizdu, koks apkrešėjas peilių ir noragų plienas.
Kodėl tyliu?
Netilpsiu į žodžius, į raudą, giesmę, gyvulišką riksmą.
Tiek tau, tiek man sula tuoj tuoj po sausledžiu išdžius.
Paliesk vos vos,
Kad išlašėdama aš išbarstyčiau viską.