Augo gėlės, tikriausia jos augo,
Gal bijūnai, lelijos žydėjo,
Vakarais žvelgė akys pro langą
Ir mylimo žvilgsnio ilgėjos.
 
Buvo namas jaukus, matyt, buvo,
Net dabar, rodos, imtum ant delno,
Atsivertų langai, mažos durys,
Jei galėtum, gyventi prikeltum.
 
Nežinau, kas jį rankomis glostė,
Kai sakais naujos sienos kvepėjo,
Kas kūreno ir duonkepę šluostė,
Karštą duoną išimti galėjo.
 
Jei tai būtų knyga, ją atverstum,
Ir skaitytum, skaitytum po lapą.
Gal šypsotumeis, kartais gal verktum
Dėl gyvenimo, virtusio ašara.
 
Auga žolės, kur buvo takeliai,
Veši krūmai ir medžiai iš miško,
Rudenėjantis vienišas klevas
Raudonais šviesti lapais paliko.
 
Stovi namas liūdnas, apleistas,
Žalia samanėlė ant stogo.
Tik kažin, ar bus jai dar leista
Pamatyt sugrįžtantį žmogų?