Išsiplėšk iš miglų ir voratinklių įkapių,
Vėjo siūbuojamas varganas stabare,
Gal kas nors pamatys, o gal tu
Dar kertelę dangaus įžiūrėsi.
Spalis daigsto lietum pilką rytą
Prie drėgno pašiurpusio vakaro,
Ir sula jau atslūgo, ir nektaro indaujoj
Į dulkes pabirę trunėsiai.
Tu, tikriausiai, sulinksi, net lūši,
Nes vasarą savo, pavertęs į sėklas, pražaimojai,
Ir, kol sniegas nekrinta,
Kur pabiro jos, rūpi matyti.
Atgailauk, atsimelsk.
Ar žydėjimai kaltės ir klaidos?
Anei tau, anei man sužibėti kažkaip nepavyko.
Nusirito į vakar, ką jautėm kadais kaip žydėjimą.
Sulinkstu prie tavęs,
Susiradusi spaly prie tako.
Tarsi lūžtu - kaip tu -
Nuo kelionių save suturėdama.
Vėjas kužda ir švokščia,
Bet žodžių saldžių nepasako.