Santrauka:
...kai net kelio nelieka.
Kiekvienas turėjom namus,
Kur gynė ir saugojo mus,
Kurių pražiūrėti langai
Sugrįžtančių laukė ilgai...
Dienom nubarstytus metus
Į rudenį laikas pasuks -
Ir saulėto birželio drugys
Į pievą vaikystės negrįš.
O rodės, kad vis dar gali
Sugrįžt, kur šešėliai žali,
Juk kriaušė dar žydi baltai,
Dar aušta rasoti rytai...
Varnėnas senam inkile,
Gegutė kukuoja šile,
Dangaus nužvaigždijus skara...
Tik kelio į ten jau nėra.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Moderatorius (-ė): piemenaitė
Sukurta: 2023-10-22 20:00:26
Nostalgiškos eilės.
Vaikystės prisiminimai mūsų nepalieka, kai mums būna liūdna ir ilgesys kankina, mes bėgame prie jos lyg prie šaltinio, kur pasisemiame stiprybės...
Kai kelio atgal nebėra, reikia ramiai priimti savo praeitį. Juk jos jau nebėra. Reikia išlaisvinti savo širdį nuo jausmų ir negadinti jais šiandienos. Geriau jau būti savo praeities draugu, o ne įkaitu ir prisiminti, kad į tą patį tekantį vandenį antrą kartą vis vien neina įbristi.