O juk ieškojau spalio prieblandoje,
Kas mane apgaus,
Kas lyg rakštis į panagę primins, kaip viskas kinta,
Ir koks graudinantis yra ruduo žmogaus,
Ant veido kaukę priklijavęs rimtą.
Kas bus ta džiugena, kur žarijas įpūs,
O žvilgsny bėstančiam dar kibirkštėlė šoktels,
Nors debesynais dangstosi dangus,
Nors dažnas vakaras lietum už lango švokščia.
Ir suradau tą spindulį migloj,
Tą skiautę vasaros.
Net pamaniau - pražydo.
Po kauke šypseną aš paslėpiau ne tuoj.
Ak spali, spali, koks tu apgavikas.