Poetui Vincui Lukšai atminti
Išėjai ir niekad
Nebegrįši.
Nepareisi Veprių
Gatvėm tu.
Tiktai baltu
Debesiu praplauksi
Neaprėpiamu
Dangaus skliautu.
Liūdesys.
Sprangus graudumas.
Rieda ašara...
Skaudu...
Nei kėdė,
Nei rašomasis stalas
Nepapasakos mums,
Ką svajojai tu.
Išėjai – tavęs taip
Šiandien trūksta.
Šviesų veidą
Įsimint bandau.
Naktimis,
Kai danguj žvaigždės tviska,
Aš tarp jų
Tavas akis matau.
2021 10 21
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2023-10-15 20:12:58
Iš pempių šauksmo, vėl namo sugrįžus,
Iš ten, kur upės jau nenualmės,
Iš užkastų kryželių kapo kryžiaus.
Iš rugio duonos žiauberės sprangios,
Iš sutiktos legendos akmeninės,
Iš vieno žemės kelio pabaigos
Iš pilko grumsto dirvoje gimtinės.
Rašė Vincas Lukša. Lukšų gyvenimo medis išaugino tokius vaisius, kuriais dabar mėgaujamės mes – Laisve ir Nepriklausomybe. Jie išeidami perdavė estafetę mums, mes dabar stovime jų vietoje, tad neturime teisės palūžti, abejoti, nes jie ateities kartomis tikėjo ir niekada nepalūžo.