Mūsų darželiuos dar žydi chrizantemos,
Jų tokios linksmos akys, tokios mielos,
Rudeniškos, kartu su jomis rudenėjam,
Dar žaidžiam gyvenimą, dar dykinėjam.
 
Ir kam skubėti, jeigu gali sau lėtai eiti,
Ir kam bambėti, geriau be jojo apsieiti,
Kai žemė, rodos, slysta  iš po mūsų kojų,
Krenti, keliesi ir vėl kaip vabalas ropoji.
 
Ruduo rudo, ekspresyvus ir išraiškingas,
Kartais vėjuotas, kartais labai audringas,
Toksai kaip mes, kol lieka tik būties šešėlis
Ir klaidžios vėl laukais tos rudeninės vėlės.