I dalis
Senų senovėje pasaulio krašte gyvavo šunų karalystė. Ji buvo plati kaip pati jūra ir gili tartum dobilas trilapis.
Nuo neatmenamų dienų ją sudarė tikra galybė grafysčių. Vienoje jų gyveno senbernarai, kitoje prašmatniai viešpatavo pudeliai, trečioje sau mielą gyvenimą kūrė buldogų giminė. Grafysčių tame krašte tada būta daug daugiau nei tik šios trys. Ir kiekvieną jų valdė būtent tos žemės šeimininkai. Aviganiai, taksai, dobermanai...
Gyveno šunys savose žemėse ir rūpinosi savais reikalais. Štai viename krašte gyvenimas slinko pamažu – senbernarai ten amsėjo lėtas, liūdnokas daineles, statė tvirtai suręstus namelius raudonais stogais ir vis galvojo kaip kam greičiau bei patogiau po gilų kalnų sniegą braidyti.
Gretimoje grafystėje gyvenimas tuo tarpu buvo ... vingiuotas. Taip taip. Visai kaip pudelių garbanos, kuriomis puikavosi tų žemių šeimininkai. Vieną dieną čia kone visi gyventojai švelniai amsėdavo ir be perstojo savo įmantrias šukuosenas dailindavo. O kitą jau išties karingai sulodavo ir apie permainas grafystės valdyme filosofuoti imdavo.
Dar kitoje grafystėje dobermanai dantis vis šiepdavo. Tai draugiškai, tai nelabai... Arba tik tingiai skaisčioje saulutėje vartydavos per dienų dienas. Netoli jų gyveno taksai. Įtariai iš savosios grafystės į visas puses uostinėdavę bei ilgus, didžiai keistus namelius rentę.
Ir taip visur – kiekviena šunų karalystės dalis vis savaip įdomi, stebinanti ir nepakartojama buvo.
Ilgus amžius visos grafystės sugyveno ramiai ir taikiai. O visi kiek didesni muilo ar oro burbulai virdavo bei sproginėdavo tik jų pačių viduje. Ir tik tais nepaprastai retais atvejais nežinia kodėl įniršę ar apie didelius turtus bei šlovę prisigalvoję dobermanai pabandydavo įkišti savo smalsias nosis į šalimais esančias grafystes.
Sunerimdavo tada taksai, grasinamai pasišiaušdavo aviganiai. Dažniausiai to ir pakakdavo. O jei vis dėlto niekaip negelbėdavo ir tai, padėtį kaip mat sutvarkydavo paprasčiausias senbernarų krašto valdovo letenos mostelėjimas. Viskas kaip mat sugrįždavo į savo vietas.

II dalis
Tačiau metai bėgo ir pamažu skirtingose šunų karalystės vietose ėmė sklisti žinios. Apie kitus kraštus ir keistuosius gyventojus juose. Atskriedavo vienas gandas. Po kiek laiko – kitas. Bauginančios ir nešuniškos iš pradžių šios žinios visiems atrodė.
Štai senbernarus kartą pasiekė gandas, kad dobermanų krašte šunys kasdien nagus ir ilgiausius dantis aštrina. O gūdžiomis naktimis savo pačių šunyčių kraują laka. Girdi, ir daro jie visa tai tik todėl, kad taip silpniausiais iš savo tarpo atsikratytų bei patys tokiu būdu dar stipresniais taptų.
Tuo tarpu smalsuoliai taksai suuodė žinią, kad pudelių grafystėje vyksta dar keistesni įvykiai. Upės ten medumi teka, o ant plačiausių medžių ne obuoliai, bet brangiausių turtų skrynelės auga. Nutįsdavo tada ilgiausios seilės šiems, tokių pasakojimų beklausant...
Ilgai, labai ilgai panašūs gandai ir gandeliai šunims plačioje jų karalystėje ramiai gyvent neleido. Senbernarai, išgirdę apie kraugerius dobermanus, ėmė ginklus ruošti ir prie namų durų ilgiausias ietis statyti pradėjo. Atsarga gėdos nedaro... Taksai, seiles dėl pudelių krašte tekančių medaus upių varvinę, suktus planus regzti ėmė. Didžia paslaptim juos kaustė. O tai ir kiti panašūs atgarsiai šunų elgesyje savo ruožtu  tik dar labiau nebūtas istorijas apie svetimas grafystes augino. Lig paties dangaus...
Galiausiai visi kraštai, kuriuose šunys nebūtomis pasakomis apie kitas grafystes šventai tikėjo, ėmė skęsti įtarinėjimuose, baimėje ir kerštu pamažu virstančioje, rodos, paprasčiausioje savigynoje. Ir tik retas iš visos šunų giminės tebandė tada keistuosius pasakojimus savosios grafystės gyvame atspindyje sugretinti bei įtariai į nebūtas istorijas sušnairuot.
Apsiniaukė žydras dangus viršum šunų karalystės.

III dalis
Būtent tais rūsčiais laikais ne vienos grafystės šunys savo kaimynams ar kiek tolėliau gyvenantiems net gerkles perkąsti mėgino. Tai - tiesa... Metų metus karalystė skendėjo baimėje.
Tačiau dienos tos galiausiai praėjo. Iš pradžių į svetimus kraštus tyliausiomis letenomis prasmukti pabandė drąsiausieji iš šunų. Jiems pavyko. Tad šį bei tą pamatė. O grįžę papasakojo namiškiams. Kitaip, nei kadaise sklidę gandai ir gandeliai. Po šių drąsuolių sekė kiti. Jų jau buvo daugiau. Tada – dar kiti.
Taip išaušo diena, kuriai vienas žilstelėjęs taksas sumanė keistą pavadinimą duoti. „Naujas Amžius“. Tarė jis. Tačiau keistaisiais jo žodžiais tąkart nepaprasti įvykiai nesibaigė.
Neužilgo po šio įvykio šunų karalystėje ėmė sklisti kalbos, kad kažkas matė Fėją. Geroji Fėja rodėsi tai vienoje karalystės vietoje, tai kitoje. Vieni šunys matė ją labai ryškiai. Ir savo motinomis prisiekinėjo, kad toji stovėjusi prieš pat jų akis. Kiti teigė, kad Fėją regėjo kažkaip neryškiai. Tarsi per miglą. Ar sapne...
O dar kiti tik sutartinai galvomis kraipė – ar matę kažką kažkur buvo, ar tik jų šuniškose galvose Fėja nejučia apsigyveno, taip ir nežinia. Aišku buvo tik viena – ji įsikūrė greta. Ir išties giliai. Po visų tų pasakojimų aplinkui...
Pati Geroji Fėja visur, kur tik pasirodydavo, kartojo tuos pačius tris žodžius. Lygybė. Laisvė. Gėris. Ir paprastus, ir nepaprastus drauge.
O kai galiausiai šiuos tris žodžius ji ištarė reikiamą kartų kiekį, atvėrė vartelius. Į Laisvę.

IV dalis
Pabiro pasklido šunys po karalystę tada. Iš vienų grafysčių į kitas. Ėmė draugiškai uostinėti vieni kitus. Bei girti. Dobermanai ne kartą net atvirai prisipažinti drįso – „Pudelių grafystės kalytės nepaprastai gražios. Tikros deivės. Pačios dailiausios visoje šunų karalystėje.“
Pastarosios saldžiabalsiams ilgai skolingos neliko. Ir po kiek laiko prasitarė, kad joms mielas saulėje žvilgantis juodas dobermanų patinų kailis. Net pudelių kalyčių vidus kažkaip magiškai ėmė linkti to tvirto atėjūnų pasitikėjimo savimi link.
Tiesą sakant, būta tomis dienomis ir tokių pudelių patinų, kuriems naujojo amžiaus situacija nelabai patiko. Tačiau laisvame pasaulyje nuskandinti savo keistą nerimą rado kur ir jie...
Visi šunys staiga tapo lygūs vieni prieš kitus. Taksai pagaliau galėjo laisvai braidyti išsvajotose upėse. Nors medumi jos taip ir neplaukė. Senbernarai gavo progą žaisti ir net rengti pritrenkiančius pasirodymus su kišeniniais šunyčiais. Šunų pasaulis, regis, buvo margas kaip niekada.
O jo spalvų paletė leido visų be išimties grafysčių šunims džiaugtis dar neregėtais bendradarbiavimo medžio vaisiais. Kokie saldūs tada jie buvo... Džiūgavo ir kepures į viršų mėtė visi.
Ir tik du seni senbernarai trobelėje aukštai kalnuose į viską žvelgė primerkę savo storus, gauruotus antakius.
- Kad ir daili toji žalčialunkio uogelė, bet perkandus jos viliojantį raudonį, viduje visvien didžiai nuodinga ,- atsiduso pirmasis.
- Tai, kas dabar vyksta aplink, yra pats tikriausias šunų karalystės prakeiksmas ,- suamsėjo sau po nosimi antrasis ,- Ne tik senbernarų grafystės. Bet ir visos šunų karalystės.

V dalis
Bėgo metai. Meiliai žvilgčiodami vieni į kitus, poravosi dobermanai su pudeliais, taksai su aviganiais, senbernarai su kurtais. Poravosi tarpusavyje visi. Poravosi tarsi pati stichija.
Neužilgo šunų karalystės padangę išvydo dar nematytų neregėtų šunyčių vada. Vieni jų buvo garbanoti kaip pudeliai ir stiprūs bei drąsūs kaip dobermanai, kiti – truputį juokingi kaip takso ilgumo aviganiai trumpomis kojytėmis ar žavūs kaip kišeninio dydžio senbernaras.
Visas šunų pasaulis tądien atrodė neįtikėtinai – buvo jame tikrų aviganių, buldogų ir kurtų. Buvo ir naujų pagyrų nusipelniusių keisčiausių mišrūnų. Šunų karalystė nuo pačios savo pradžios iki pačios pabaigos alpo iš laimės, džiaugsmo ir juoko. Ji lėbavo ir šoko atgal neatsigręždama.

VI dalis
Tačiau metai bėgo toliau. Jie niekada nestovi vietoje, sentimentaliai rankas sunėrę. Permainos ir senesnių darbų atgarsiai netruko atbildėti ir į šunų karalystę...
Kartą žingeidus senbernarų grafystės gyventojas, kurio vienas iš senelių buvo tikras senbernaras, išsiruošė pasivaikščioti po kalnus. Ištaikė jis gražesnę dienelę ir išdūmė į snieguotąsias viršūnes. Vaikštinėjo, džiaugėsi baltutėliais patalais, kvėpavo tyriausiu kalnų oru. Tačiau netikėtai kalnuose susidrumstė lygi tartum stiklas ramybė ir it pasiutusiame katile ėmė maišytis sniegas, dangus ir žemė.
Kažkur tame pragare dingo ir pasivaikščioti išėjęs šuo. Stvėrėsi už gauruotų galvų grafystės gyventojai apačioje ir išsiruošė gelbėti vargšą paklydėlį. Surinko tam reikalui tinkamiausių šunų būrį ir pasiuntė į kalnus.
Tik po audros aukštumos įsibrovėlius pasitiko netaip svetingai... Aplinkui didžiulės pusnys ir ledo kalnai tarsi atšiauriausios sienos riogsojo. Ir šonus iš visų pusių pikčiausias šiaurys talžė. Nebuvo lengva tokiomis sąlygomis kelią sau skintis.
- Mano letenos tam per silpnos ,- nusiminė vienas iš gelbėtojų.
- Manosios taip pat ,- pažvelgė į savąsias antrasis.
- O, kad dabar turėčiau tokias letenas kaip kad mano senelio ,- prasitarė trečiasis.
Ir visi trys sutartinai sulingsėjo. Šilti jų snukiai paniuro, bet letenos tęsė kelią toliau. Kabinosi nagais į ledą ir sniegą iš paskutiniųjų...
Tačiau jėgos nebuvo lygios. Rūsti žiema kalnuose nenorėjo priimti svečių neprašytų. Tad teko gelbėtojams grįžti atgalios nieko nepešus. O vargšas keliautojas taip ir liko kažkur ten, balčiausio sniego viršūnėse.

VII dalis
Tos dienos vakaras senbernarų grafystėje stojo kažkuo kitoks. Krašto gyventojai vaikščiojo tirštomis savo miestų gatvėmis ir danguje degė tos pačios žvaigždės kaip kaskart, tačiau šunų galvos buvo sunkiai panarintos ir liežuviai džiaugsmingai šnekučiuotis kažkodėl nenorėjo.
Viename raudono stogo namelyje seną giminės nuotraukų albumą vartė jaukiai prie židinio susirangęs rusvakailis. Jo rudos akys godžiai žvelgė į pageltusius puslapius ir gerai pažįstamus vaizdus juose. Matė ten bėgančias jaunas dieneles, savo tėvų vestuves. Matė keistokas senelių apeigas ir net velniai žino kokiais rakandais apsistačiusius prosenelius regėjo.
Žvelgė šuo tai į save nuotraukose, tai į tėvus, tai į senelius ar net prosenelius. Žiūrėjo dar ir dar kartą. Kol galiausiai kaiką suprato...
Jo protėviai kadaise buvo grynakraujai senbernarai. Turėjo stiprias letenas, gerą širdį ir nepralenkiamai mokėjo laipioti kalnais. Tarsi drauge su jų sniegotomis viršūnėmis užaugę būtų. Senelė buvo tokia taip pat. O štai senelis jau visai kitoks. Greitas, drąsus ir visada guvus dobermanas. Kurio kailis tuomet buvo turbūt gražiausias visoje apylinkėje. Jiedu susilaukė sūnaus, kuris užaugęs vedė pudelio ir apvalutės buldogės dukterį. Ir taip galiausiai į šį pasaulį atkeliavo jis, vartantis tą seną nuotraukų albumą.
Žiūrėjo šuo į savo atspindį veidrodyje ir pirmtakų nuotraukas, gulėjusias visai čia pat. Ir  niekaip negalėjo patikėti tuo, ką mato.
Taip, jis dabar buvo kur kas ištvermingesnis už savo tėvą. Ir greitesnis už senelį. Ką jau ir bekalbėti apie prosenelius. Buvo aukštesnis už vienus. Ar tvirtesnis už kitus. Buvo po truputį visoks.
Tačiau, kad ir kaip benorėtų, vis dėlto niekaip negalėtų laipioti kalnais taip gerai, kaip kadaise jo prosenelis. Negalėtų ir puikuotis juodu tarsi smala kailiu saulutei skaisčiai šviečiant, kaip kad jo senelis. Ar šukuoti gražiausias garbanas iš visų. Kokias turėjo senelis iš kitos pusės.
Jis dabar mokėjo daug ką, galėjo padaryti kone viską. Bet visur – tik po truputį. Tik vidutiniškai. Juk neturėjo nei ilgiausių kojų, nei juodžiausio kailio, nei pikčiausio snukio, nei pritrenkiamos uoslės, vešliausių garbanų ar nepaaiškinamos nuojautos kaip tie senieji šunys, žvelgiantys iš pageltusių nuotraukų į šias dienas.
Dievaži, jis buvo visapusiškas ir sugebėjo šį bei tą visur. Tačiau kartu teliko tik vidutinybė kiekviename reikale atskirai...
Ir vis dėlto šuneliui keisčiausia buvo suvokti ne tai. Sunkiausiai jo akys pakilo praskleisti užuolaidas ir pažvelgti į miestelį už lango. Juk jame, kur tik akys užmatė, sliūkino ir bidzeno šunys. Didžiulė gausybė šunų. Tik visi jie buvo tokie patys. Kaip jis.
Jie skyrėsi kažkuo. Truputį. Vieni vis dar buvo šiek tiek aukštesni, kitų kailis augo per gerą sprindį ilgesnis. Kartą, jei tik atmintis nešlubuoja, viename mieste netgi teko regėti visai vešlias šuns garbanas.
Tačiau visi tie skirtumai nė iš tolo nebuvo tokie dideli ir ryškūs kaip kadaise jų visų prosenelių.

VIII dalis
Tą naktį nuotraukas vartęs šuo negalėjo užmigti. Lingavo iš kampo į kampą ir vis galvojo apie tą patį. Apie savo tėvus, senelius bei prosenelius. Ir apie save patį. Galvojo apie kalnuose pasiklydusį keliautoją. Ir... vieno žilo senelio žodžius, išgirstus kadaise. Dar ankstyvoje vaikystėje, kai nerūpestingai su draugais lakstė po žaliąsias pievas.
„Kad ir daili toji žalčialunkio uogelė, bet perkandus jos viliojantį raudonį, viduje visvien didžiai nuodinga.“
Geroji Fėja išsiruošė į kitą karalystę...