„Gyvenimas – tai nesušoktas tango,
Neišmylėta meilė, neišjausta kančia..."
Palieka mus, išeina žmonės brangūs,
Prie stalo ir širdy – vieta tuščia.
Namai šalti, nesigirdėti žingsnių,
Užėjęs nejaučiu tokių mielų kvapų...
Suspaudžia gerklėje ir akyse sutvinksi
Atplūdus ašara, kaip visad – nelaiku.
Žinau, kad nepadės, Anksčiau reikėjo
Dažniau užeit, paklausti – kaip laikais?
Priglausti, apkabint, bet visada skubėjau:
Darbai, draugai, savi namai, vaikai...

Kodėl dabar jau atsirado laiko?
Aš nepavargęs, neskubu išeit,
Nenusibostų pokalbiai besaikiai
Ir patarimai, įkyrėję greit...
Tikrai tuoj pat pakeisčiau tą lempelę,
Užgesusią aukštai palubėje,
Šiukšles išneščiau ir išpurtyčiau takelį,
Net laistyčiau gėles – deja, deja...
Jau nebereikia nieko.
Neskambins, nekalbės,
Tik tuščias langas lieka.