Paklydo šypsena už lango,
Ruduo man jos net pavydės.
Kaštonai grugždantys tarp rankų,
Auksinius kilimus palies.

O rytmetinio rūko širma
Dar semias žemės šilumos.
Ir ką gi pamatysi pirmą?
Išnirs iš pakelės žilos.

Tik neliūdėk, kad drasko vėjai
Pageltusius rudens lapus.
Jie sužaliuos vėl pailsėję,
Atlaikę žvarbą ir šalčius.

Nusišypsok, juk laikas bėga
Apsvaigęs šokio sūkurį.
Pirmyn ir niekada nemiega
Gėrėkis kol dar jo turi...