Naktis dėliojo man mozaiką
Iš rudenio dažytų lapų.
Taip pasakys ryte ji — sveikas,
Aš atsakysiu — labas, labas.
 
Tokios mozaikos nieks nematė —
Ne tik visom spalvomis švyti,
Vėjui padvelkus, dar ir šlama,
Lapeliai mirga iškarpyti.
 
Žinau, nuneš stipresnis vėjas
Giliau į mišką, gal ant kelio.
Visur prikrėtęs ir prisėjęs,
Grįš suptis ant plikų šakelių.
 
Tačiau dabar už viską ačiū,
Rudens žydėjimo sulaukiau.
Lietaus sulaukiau, tarsi svečio,
Tegul upeliais lapai plaukia.
 
Tegul negreitai, dar negreitai,
Naktis nustebins vėl kažkuo,
Kai ledo gėlės languos skleisis,
Skęs žemės tolumos snieguos.