nusirašant nuo V. Kernagio 

aš esu severiutė,
tačiau ne iš kaimo, iš miesto
nėra jame geležinkelio,
tik autostrada.
esu tris kartus konservuota,
edukuota ir vakcinuota,
toli man iki jūsų,
kaimiečiai, valstiečiai ir raudonarmiečiai.
pati nieko neauginau, tik stebėjau,
kaip raitosi po mano padu
sutraiškyta sraigė,
ilgai ji vartėsi iš skausmo
ir garsiai kalbėjo.
ilgai ji vartėsi iš skausmo
ir garsiai kalbėjo.
ilgai ji vartėsi iš skausmo
ir garsiai kalbėjo,
kalbėjo, kalbėjo, kalbėjo.
aš nebuvau jums sesuo
aš tik skambinau pianinu,
ant kelių senelio maža sėdėjau
ant kelių senelio maža sėdėjau
sėdėjau sėdėjau.
o jis tik kuteno man pažastis,
mano mažas pažastis,
ir meiliai kalbėjo.
paskui išsiuntė į Briuselį.
kuteno mažas pažastis
ir siuntė į Briuselį.
maža jam ant kelių sėdėjau,
nieko daugiau nemačiau,
tik dainos, šampanas
ir likeris tekėjo tekėjo tekėjo.
ką dar galiu pasakyti,
vyžoti, išalkę ir nemazgoti.
pati buvau savo likimo kalvė,
tylėjau ir neklausinėjau,
rinkau savo algas
ir krūvon dėjau,
kas gi paims bedalę,
be kraičio ir negražią.
todėl nieko nekaltinu.
prisižvengiau iš savo jaunystės
minkštoje lovoje,
televizorius transliavo
diskusijų klubą ir panoramą,
po to kobra vienuolika
serialą ir alką.
toli gyvenau aš nuo jūsų,
nuo kaimo,
už mylių,
vyžoti, išalkę ir nemazgoti.
kas jūs man,
juk aš tiktai Severiutė,
juk aš geriu kaip bomžė.
taip tyliai, tyliai, nematomai 
kaip sapnas vaizdinys
šitą naktį praėjo,
kad esu viena iš jūsų,
apsaugok Viešpatie.
viena iš jūsų,
apsiversk aukštielnikas.
šitą naktį praėjo,
juk aš tiktai Severiutė,
juk aš geriu kaip bomžė.
nelinkiu niekam blogo
ir nieko nekaltinu.