Žmonės negirdi savo žodžių.
Žmonės nemato savo veiksmų.
Žmonės nesaugo Vaiko juoko.
Pamiršo, kad gali nebūti aušrų.

Kad dienos trumpos, ir rankos šąla.
Širdis išsiilgo žodžių švelnių.
Spalvas jie žino. Bet kokios akys,
Kuris pasakys, jų mylimų?

Žmonės pamiršo lietaus kvapą.
Kad pienės pūkelis į debesis kops.
Greitis ir trenksmas – žmonių dievas.
Ach taip, dar meilė, gal... vakarop.

Laikmetis veidą pakeitė kauke
Ir pavadino tai – pažanga.
Mielas Balandi, skriski į Saulę.
Žemėj taip šalta. Ir širdyse.