Gražus esi, auksinis rudenėli,
Gražiai nuspalvinki visus medžius,
Tegul klevai iš tolo dega, žėri
Išpuošti tavo apdaru nauju.
 
Papuošk ir beržą, beržą svyruonėlį,
Jo lapams dar ir vario negailėk.
Lai žaidžia jais užklydęs laukų vėjas,
O tu prie upės, prie Nevėžio paskubėk.
 
Nurausvink putiną, ožekšnio krūmą,
Gražiausią puošmeną krantų,
Kuris pro vakaro ar ryto rūką
Man švyti žiburiu tikru.
 
Išpuošk medžius, auksinis rudenėli,
Tiktai mane paliki nuošaly.
Tegul dar žydi rudeninės gėlės
Saulėtu ilgesiu gyvoj širdy.