Rugsėjyje nedaug svaiginančios žydėjimo aistros,
Bet ši giedra tarsi trečia jaunystė –
Lyg nuo minčių nepakeli galvos labai sunkios,
Tačiau skrendi, kada vaikaitį vystai,
Ir išsitiesina sulinkusi perpus būtos naštos kupra,
Kad nors bent valandai, tačiau tu vėl sparnuota,
Tu vėl gyva, tu vėl labai gyva,
Nes pakviesta į jauno kraujo puotą.
Čia neatsiuneši senatvinės tulžies,
Čia pamiršti, kiek kokį šoną sopa.
Kaip lapas gelstantis švytėdama supies –
Taip, kaip žiedai rugsėjyje temoka.