atsibudau Musteikose
svetimos močiutės sodyboje
už lango aušta
šiandien rugsėjo pirmoji ir aš ką tik pavėlavau į savo pirmąsias laidotuves
man patinka rytai kaime
patinka pabusti nuo už lango čiurlijančių paukščių
praverti sunkias medines girgždančios trobos duris
ir basom kojom paliesti šaltą ryto rasą
man niekad nepatiko dėžutès ir mažos erdvės
todėl kategoriškai atsisakiau lipti į karstą
kad ir kiek ten gėlių būtumėt prinešę
ryte užsikaisti kavos
užsikaisti savo skrandį
pažadinti gyvą kraują judėjimui tolyn
per pasaulį
mano profesija – į ją kažkodèl niekas nežiūrėjo rimtai
sakiau, mano pašaukimas – skaičiuoti pelkėse nendres
juk kitaip kas bežinos konkretų jų skaičių atitinkamoj pelkèje
niekad taip ir nepabuvau jaunikliu
tik išsiritęs iš lukšto kritau žemyn pirmajam skrydżiui
bet juk tu żmogus?
na, aš irgi taip maniau
bet yra kaip yra
ir nieko ćia nepadarysi
dauguma jauniklių tam kad susipažintų su juos supančiu pasauliu
turi daiktus pamatyti ir paliesti
tam kad patirtų jų tikrovę
kiti – tikrovę pažįsta trenkdamiesi žemyn galva iš didžiulio skrydžio
sakydami
motina žemele štai ir aš atsiradau
tuo tarpu motina žemelė šąla
į ją – įsismelkęs gruodas

man niekad nereikèjo per nosį sušniaukšti Amazonès džiunglių
ar į venas prisileisti laukinių upių
nuo pat pirmų dienų gyvenimą natūraliai jaučiau šešiais pojūčiais
aš „tripinu“ nuo žalumos
sklendžiu per miškus šnervèmis traukdamas į save jų kvapą
aš inkantuoju indėnų šamanus
pilstau į indelius mediciną
nes aš esu ir takas ir keleivis
ir kelionė ir žiemos speigas
ir kepinanti vasaros saulė
aš ir troškulys ir šaltinis
supuojuos ląstele tavo neuronų tinkle
gulu dailiu kryželiu siuvinėjamas senos motulės
Aš ir viskas ir niekas
lašelis ir visas platus vandenynas
ir pasaka ir pasakorius palinkęs prie spragsinčio židinio
ir Tu toks pats
ir tu pasaulį iš nieko lipdai
ir tu – molis, lipdančios rankos ir vizija puodžiaus mintyse
palinkėsiu tvirtumo tau
nesuskilti kai žies ugnyje
nes kai laikas išdegs
tapsi indu prie trokštančio lūpų