Melburnas stovėjo prie kameros grotų, abiem rankomis spausdamas storus metalinius virbus, nukreipęs žvilgsnį į gilumoje grandinėmis surakintą Liną. Jos neryškus siluetas prietemoje kėlė jam tik dar didesnę neviltį. Neviltį dėl to, kad pats ją čia ir uždarė. Anksčiau būtų nė nesusimąstęs, padaręs, ką liepė Tasdaras, bet dabar neištesėjo to, ką pažadėjo savo dukteriai, ir ji daugiau niekada juo nebepasitikės...

– Ravena požemiuose, – slogiu balsu prakalbo jis, taip priversdamas kalinę pakelti galvą. – Goda taip pat.

– Ir kas iš to, kad man tai pasakei? – jo ausis pasiekė piktas Linos balsas. – Tarsi tai ką nors pakeistų.

– Tai keičia net labai daug. Galbūt Tasdarui pavyks išgauti iš jos viską, ko jam reikia, o tai reiškia mažesnę tikimybę nukentėti tau arba Arelai.

– Nori pasakyti, kad turėčiau džiaugtis, jog jis kankins savo vaiką, o ne mane?

– Žinoma ne, bet juk Tasdaras nekankins savo dukters, o jei jam pavyks ją prakalbinti, galbūt turėsi didesnį šansą išgyventi.

– Nuo kada tau rūpi mano gyvybė? – spjaute išspjovė ji. – Palik mane vieną, jei neturi, ką pasakyti.

Melburnas minutėlę tylėjo, rankomis vis dar spausdamas virbus. Linai buvo sunku įžiūrėti jo veidą, bet ji aiškiai juto iš jo sklindantį skausmą. O gal tai tebuvo iliuzija?

– Pažadėjau Agnesei, kad neleisiu Tasdarui tavęs paliesti, – po ilgos pauzės vėl prakalbo jis. – Ji myli tave kaip tikrą mamą, net jei ne visada tai parodo. Pati man pasakė, kad gailisi pykusi ant tavęs, jog neatskleidei visos tiesos. Tu juk privalėjai tai daryti, norėdama apsaugoti ją nuo manęs, nes Elizos tada dar nebuvo... bet dabar ji grįžo. Būtum atidavusi Agnesę jai, o ne man, pati tai aiškiai parodei. Suprantu, kad negaliu būti jai geras tėvas, tad bandžiau dėl jos padaryti bent kažką. Deja, negalėjau ištesėti savo pažado, tu esi čia, o kai ji tai pamatys, pati žinai, kas bus.

Taip, Lina žinojo, bet nesuprato, kodėl jis tai pasakojo jai, juk niekaip negalėtų jam padėti, net jei ir norėtų. Be to, iš kur jai žinoti, kad tokiu, kaip jis, išvis galima pasitikėti? Greičiausiai jis tik apsimetė rūpestingu vien tam, kad įgautų jos pasitikėjimą ir gavęs visą reikiamą informaciją vėl ją išduotų.

– Palauk, sakei, kad Eliza grįžo? – tik vėliau suvokusi, ką jis pasakė, su nuostaba akyse pažvelgė į jį Lina.

– Pats ją suradau, nors ji tik dar labiau viską apsunkins, bandydama man pakenkti, – jis giliai įkvėpė oro ir tarsi mėgindamas aprimti lėtai iškvėpė. – Bet taip net ir geriau, galbūt jai pavyks kaip nors tave iš čia ištraukti ir Tasdaras neatsikratys manimi, jei pats bandyčiau tau padėti.

Lina pašaipiai vyptelėjo.

– Vis dar bandai išnešti sveiką kailį?

– Jei manai, kad galėčiau pasipriešinti ir ištrūkti, tu dar nepažįsti Tasdaro, nežinai, kaip giliai esu įklimpęs.

Balsas nuskambėjo tyliai, beveik ramiai, bet už jo slypėjo toks nusivylimas, jog Lina jau norėjo tikėti, kad jis kalba nuoširdžiai ir visą tą laiką gniaužė savo tikruosius jausmus, kad giliau prisikasusi atrastų tikrąjį Melburną, tą, kurį pamilo Eliza, juk ji negalėtų mylėti siaubūno, ar ne? Lina niekada rimtai jo neišklausė, nebandė suprasti, bet jis ir pats buvo užsispyręs, kad kam nors atsivertų. Tačiau dabar, stovėdamas prie šios kameros, jis atrodė palūžęs, tarsi kažkas jame būtų nutrūkę.

– Niekada nenorėjau jų ten uždaryti, niekada nelinkėjau niekam blogo, bet dėl Tasdaro turėjau apsimesti esantis stiprus, – vėl prakalbo jis. – Juk aš tik noriu gyventi, supranti? Tasdaras gali bausti mane kad ir šimtą kartų, bet vieną dieną jam nusibos, o tada... jis mane nužudys galutinai. Žinai, kiek kartų per savo gyvenimą buvau susidūręs su mirtimi? Tik du, ir jie buvo neapsakomai baisūs, bet tuos abu kartus jis ištraukė mane iš mirties nagų vien tam, kad bijočiau dienos, kada ji ir vėl mane pasiglemš. Reikėjo nesutikti su tuo pasiūlymu, jau geriau būčiau miręs, nei prisikėlęs, bet noras gyventi buvo didesnis. Tada buvau toks jaunas ir nemaniau, kad viskas pasisuks būtent šitaip. Tas niekšas mane apgavo, kaip ir visus kitus, kuriuos išnaudoja. Tikriausiai spėlioji, kas tokio nutiko, nes niekada niekam nepasakojau.

Tačiau Lina tylėjo, nė pati nežinodama, kaip toliau su juo kalbėti. Jie niekada nebuvo draugai, bet ji nelaikė jo ir priešu, nes iš tikrųjų už visko slypėjo Tasdaras.

– Žinau, kad daugybę kartų tave įskaudinau, – nesulaukęs jos atsakymo toliau kalbėjo Melburnas. – Žinau, kad nenori manęs nė akyse regėti.

– Tai netiesa, – paprieštaravo ji, taip nustebindama ir save pačią. – Bet kuris iš mūsų gali tapti Tasdaro auka, tik ne visi taip paprastai pasiduoda.

– Aš taip paprastai nepasidaviau, aišku? Tu dar nieko apie mane nežinai! – vos tvardėsi vyras. – Tas psichopatas mane apgavo, todėl ir nemaniau, kad norės tokio atlygio, net nežinojau, kas jis toks, iki tol, kol nesutikau su jo pasiūlymu!

– Ką tiksliai turi omenyje? – moteris žinojo, kad kažkas nutiko, dėl ko Melburnas būtų miręs, o Tasdaras įsikišęs tik dar labiau pasunkino jo gyvenimą, tačiau niekada nežinojo detalių. Jei tik jis dabar pasakytų, galbūt ji pagaliau suprastų, kas jam taip nedavė ramybės. – Kodėl negali papasakoti?

– Nes gailestis yra mažiausia, ko noriu, – jo balsas šiek tiek aprimo.

– Tai reiškia, kad tau geriau, kai visi tavęs nekenčia? – Lina išleido panieką reiškiantį garsą, lyg ir prunkštelėjimą. – Paklausyk, jei viską man pasakysi, galbūt rasiu būdą, kaip tau padėti.

– Nuo kada tau rūpi, kokioje duobėje sėdžiu?!

– Nuo dabar. Jeigu yra būdas, mes dar galime tave iš čia ištraukti.

Neįstengdamas patikėti jos žodžiais, Melburnas kelis kartus neramiai perėjo koridorių, tuo pačiu negalėdamas suprasti, kaip po visko, ką jai padarė, ji sugeba siūlyti savo pagalbą.

– Ne, padėti man nebeįmanoma, – papurtė galvą jis, bet prie pat kameros nepriėjo, nenorėdamas rodyti jai savo veido. – Jeigu paliksiu šią vietą, man galas.

– Gali išvykti kur nors toli, panaudoti burtus, kad nuslėptum savo energiją ir Tasdarui nepavyktų tavęs rasti.

– Jau seniai būčiau tai padaręs, jei tai būtų įmanoma, – jis atsirėmė į sieną, skiriančią kameras vieną nuo kitos. – Juk sakiau, kad esu įklimpęs giliau nei manai. Net jei Tasdaras paleistų mane savo noru, mano lemtis nesikeistų.

– Kodėl taip manai? – moteris pro grotas tegalėjo įžvelgti tik raudoną apsiaustą ir dalį peties, bet balsas aiškiai išdavė jo emocijas.

– Nes tai tiesa, – nė nemirktelėjęs sukuždėjo jis, ir nors akys klaidžiojo sienomis, mintys grimzdo į senus prisiminimus. – Viskas būtų buvę visai kitaip, vis dar gyvenčiau su Eliza ir džiaugčiausi mūsų dukterimi, bet mano gyvenimas pasikeitė tą dieną, kai sužinojau, kad sunkiai sergu. Tai buvo nepagydoma liga, dar labai neprogresavusi, todėl niekas to nepastebėjo. Nenorėjau jaudinti Elizos, ji jau laukėsi mūsų vaiko ir buvo be galo laiminga, bet tada mano kelyje pasipainiojo Tasdaras ir pasakė galintis mane išgydyti. Sutikau, nes norėjau gyventi, norėjau pamatyti gimstantį vaiką, ir jis išpildė mano norą, sakydamas, kad turėsiu už tai atsilyginti. Buvau naivus, kai maniau, jog nieko sunkaus nereikės daryti, bet jis parodė savo tikrąjį veidą ir pavertė mane savo vergu. Nenorėdamas privalėjau paklusti, nes jis išgelbėjo man gyvybę, tačiau... jei išduosiu Tasdarą ir man kaip nors per stebuklą pavyks išvengti žūties, burtai išsisklaidys ir vis tiek mirsiu nuo ligos. Tarnaudamas jam neturiu normalaus gyvenimo, bet man nereikia sutikti mirties, vis dar galiu matyti Elizą ir Agnesę. Suprantu, kad tai skamba savanaudiškai, bet argi mes ne visi tokie? Kovojame tam, kad išgyventume?

Jis nutilo. Įdėmiai besiklausanti Lina neištarė nė žodžio, galvodama, kaip viską išreikšti. Jis juk nenorėjo nieko blogo, norėjo tik gyventi, kaip ir kiekvienas normalus žmogus, bet vietoj to buvo įkalintas už grotų lygiai taip pat, kaip ir ji.

– Gal ir keista, kad pasakoju tai būtent tau, – sunkiai atsiduso jis. – Bet man tik reikia kažkam išsipasakoti, nes taip ilgai tylėjau ir nežinau, kiek dar galėsiu tverti toje tvirtovėje. Vakar norėjau aplankyti brolį ir pasakyti apie požemiuose įkalintą Rėją, ir sužinojau, jog Lorena padovanos jam dar vieną vaiką. Džiaugiuosi, kad jis turi šeimą, ko pats turėti daugiau niekada negalėsiu.

– Du kartus, – staiga prakalbo Lina. – Sakei, kad buvai susidūręs su mirtimi du kartus. Kada buvo antrasis?

Melburnas nustebęs ir vėl pasisuko į ją, nesupratęs, kodėl ji paklausė būtent to.

– Tada, kai Tasdaras pirmą kartą mane nubaudė. Jis pasakė suradęs Agnesę ir už tai norėjo, kad tarnaučiau dar dešimt metų. Nesusitvardęs puoliau jį, nenorėjau tęsti to darbo, bet jis mane nužudė. Taip, teisingai išgirdai, Tasdaras turi tokį gebėjimą, kaip prikelti žmogų, bet gali tai daryti tik tada, kai kūnas dar nėra suiręs. Ar bent įsivaizduoji tą jausmą, kai žinai, kad miršti, ir bijai, jog daugiau niekada nebepakilsi? Tasdaras tokiu būdu bausdavo ir Rodžerį, bet jam tai nerūpėjo, nes žinojo, kad vis tiek bus prikeltas, – tylus jo juokas aiškiai skambėjo erdviame koridoriuje. – Tikra beprotybė, bet aš ne toks, kaip jis. Nors Rodžeriui ir pasisekė, dabar jis laisvas, nebent Tasdaras jį kaip nors surastų.

– Galėčiau pamėginti rasti būdą, kaip tau padėti, bet tu turi padėti man ir Agnesei, – Lina sunerimusi žvelgė į Melburną, nežinodama, ar jis su tuo sutiks. – Jeigu tau pavyko patekti į Nebūties pasaulį, vadinasi, yra kažkoks įėjimas, ar ne?

– Deja, net jei ir norėčiau, negalėčiau tavęs taip paprastai iš čia ištraukti, nes vartus gali atverti tik Tasdaras.

– Gerai, tada gal išeitų kaip nors paimti iš Tasdaro Azaros žiedą?

– Negaliu to pažadėti, bet pasistengsiu.

– Mums tai labai svarbu, jeigu pavyktų, nugabenk žiedą Elizai, – maldaute maldavo jo moteris, tikėdamasi, kad vėliau neteks dėl to gailėtis. – Labai tavęs prašau, neleisk jo pasilikti Tasdarui, mes ką nors sugalvosime, kad tau nereikėtų čia būti. Eliza tikrai padėtų, jei tik pasakytum tiesą ir jai.

– Abejoju, ar yra koks nors būdas, bet... – Melburnas eilinį kartą suėmė rankomis virbus ir į vieną iš jų atrėmė galvą. Norėjo dar kažką pasakyti, bet staiga pasigirdo žingsniai ir rakinamos grotos. – Atleisk, turiu eiti, manęs laukia sargyba ir... Dėkoju, kad išklausei, jau seniai neturėjau, kam išsipasakoti.

Daugiau nieko nesakęs jis puolė pro duris, tikėdamasis išvysti sargybinius, bet jį pasitiko Tasdaras.

– Ir kaip jūsų pokalbis? Pavyko iš jos ką nors išgauti? – primerkdamas akis paklausė jis, pažvelgdamas į koridoriaus gilumą, iš kur atėjo parankinis.

– Deja, Lina vis dar atsisako apie tai kalbėti, gal reikėtų ją kaip nors paspausti?

Tasdaras nukreipė savo raudonas akis į jį, ir Melburnas nejučia žengė žingsnį atgal.

– Neatlikai savo darbo, hm? – staigiai atsidūręs prie parankinio, demonas sugriebė jam už apykaklės ir prispaudė prie sienos. – Pastebėjau, kad pastaruoju metu sušvelnėjai, turiu imtis priemonių, jog tai daugiau nepasikartotų. Ką pasakytum, jei nuo šiol kontroliuočiau tavo protą?

Melburnas pabandė ištrūkti, bet jį laikančios rankos buvo per tvirtos, o po akimirkos jis pasijuto negalintis pajudinti nė vieno savo kūno raumenėlio.

– Paklusk man, – griežtai kalbėjo Tasdaras, žvelgdamas jam tiesiai į akis. – Paklusk iki pat savo gyvenimo galo.