Be tavęs tiesa tik aštrus melo kristalas,
Negaliu gyventi, jei tavo rankos manęs neapglėbia.
Mano dienos užnuodytos, o naktys bevertės,
Ir viskas aplinkui liepsnoja – nespėjau ištarti „sudiev“.
 
Ant balto sniego pražydo tavosios ašaros
Ir tiltai, vedę mus į bendrą ateitį, sugriuvo.
Nesakiau, kad myliu, bet žodžių nereikėjo –
Jungėme skirtingus pasaulius, bet jie subyrėjo.
 
Sunku tave paleisti – prisiminimai per gilūs,
Jie niekada nepaskęs laiko upės srovėj.
Ir viskas tėra tik pasruvę skausmingi randai,
Nuplauti vakarykščio lietaus – leisk nebyliai mylėti,
 
Nes dar norėčiau būti šalia, žiūrėti į akis
Net tuomet, kai vilties nebeliko – tu negrįši.
Guosiuos vėjams be ašarų – atsiprašau,
Juk amžinai mylėsiu tave begalybę kartų.