Dešimtas skyrius. Nelaisvėje

Ravena su skausmu širdyje žiūrėjo į sąmonę praradusią Godą, o Melburnas stebėjo kiekvieną dėl jos išlietą ašarą, bet jo veidas vis dar išliko toks pat akmeninis, kaip prieš tai. Ji ištarė tuos žodžius, pasakė, kad pasiduoda, bet jis nebuvo tikras, ar nepersigalvos ir nepradės vėl jo pulti. Tačiau mergaitė tik klūpėjo ant žemės drebėdama, veidas buvo išblyškęs kaip popieriaus lapas.

– Pagaliau supratai, kad su Tasdaru ne juokai, – prakalbo Melburnas. – Argi buvo verta švaistyti energiją?

Ravena nieko neatsakė ir nejudėjo iš vietos. O ko toliau imtis? Juk visos pastangos bergždžios, padarė viską, ką galėjo. Melburnas buvo teisus, juk Goda net nebūtų nukentėjusi, jeigu ne ji, sugalvojusi keliauti į Tamsos tvirtovę viena, o kas žino, galbūt nukentėjo ir mama. Bet kaipgi Lina? Jis paminėjo jos vardą, ar tai reiškia, kad Tasdaras pagrobė ir ją?

– Nagi, eime, – paragino ją Melburnas, vis dar laikydamas glėbyje Godą be sąmonės.

Jo balsas nuskambėjo ramiai ir Ravena suprato, jog jis nieko blogo nepadarys, jei tik ji nebandys bėgti, tad nesipriešindama iš lėto pakilo ir nuėjo jam iš paskos. Melburnas neskubėjo. Tikriausiai buvo pavargęs po kovos, nes jei būtų norėjęs, būtų tiesiog teleportavęs juos pas Tasdarą. Ravenai pasidarė bloga pagalvojus, kad ir vėl turės susidurti su tėvu, pamatyti tas kraujo ištroškusias akis ir priminti sau, kad niekada netaptų tokia, kaip jis, nors iki to turbūt buvo vos keli žingsniai, juk nešiojo savyje jo galią. Galbūt dėl to, kad tokia gimė, turėjo kaltinti ne tik jį, bet jau žinojo, kad mama buvo priversta su juo suartėti, ir jau buvo pakankamai didelė, jog suprastų, ką tiksliai tai reiškia. Žinoma, jautėsi dėkinga, kad mama ja neatsikratė, bet iš kitos pusės, tai būtų buvę geriau ne tik jai, galbūt nereikėtų taip kentėti dėl savo vaikų.

Melburnas dar pakėlė savo nulūžusio kalavijo geležtę ir menkai šyptelėjęs įsikišo ją prie kitos kalavijo dalies. Ravena nežinojo, kodėl atkreipė dėmesį būtent į tai, juk prieš tai ėjo į priekį, nekreipdama dėmesio į nieką aplinkui, automatiškai statydama kojas, kurios nepastebimai atsidūrė ant medinio pakeliamojo tilto. Tai reiškė, jog jie jau visai prie pat tvirtovės. Nužengus ant akmenimis grįsto tako, sargyba tiltą ir vėl nuleido. Mergaitė pakėlė galvą, ir vėl sutikdama tuos pačius bokštus, nors taip tikėjosi, kad niekada čia nebegrįš. Melburnas rankos mostu vis ragino ją eiti, ir ji suprato per daug ilgai užsistovėjusi vienoje vietoje. Netrukus akmeninį kelią pakeitė tamsiai raudonas kilimas, o kruviną dangų – storos tvirtovės sienos. Ravena nesidairė aplinkui, žiūrėjo tik tiesiai, žinodama, kad bet kurią akimirką pamatys savo tėvą. O štai ir dvivėrės durys, vedančios į didžiąją salę. Jiems einant į vidų viską gaubė tokia tyla, jog buvo sunku ją tverti.

– Atlikau užduotį, pone, – eidamas sosto link prakalbo Melburnas. – Kaip jūs ir liepėte.

Iš patalpą gaubiančios prietemos išniręs Tasdaras primerktomis akimis nužvelgė parankinį, po to jo akys nukrypo į dukterį šalia jo.

– Ir ką ketinate su jomis daryti? – jam nieko nepasakius pasiteiravo Melburnas.

– Nuvesk į požemius, – demonas per žingsnį atsitraukė ir užsidėjo pirštus ant smilkinių. – Tik šį kartą į Žemutinius, kad nepaspruktų. Dabar jos neturi jėgų kalbėti, tad pasikviesiu tave vėliau.

– O kaipgi dėl Linos ir Arelos? Kad mergaitės jau čia, ar paleisite jas?

– Kodėl turėčiau? – pašaipiai nusijuokė jis. – Nuo kada esu toks geras ir tesiu savo pažadus?

– Bet... bet jos daugiau nebereikalingos, – šiek tiek sutrikęs jis kelis kartus sumirksėjo. – Arela nepridarys jums jokios žalos.

– Nuo kada abejoji mano sprendimais? – Tasdaro akys žybtelėjo raudona liepsna. – Jeigu sakau jų nepaleisti, tai taip ir bus.

– Vadinasi, jis nemelavo ir mano mama čia? – su baime akyse žvelgdama į tėvą sugniaužė kumščius Ravena. – Kodėl būtent ji? Ką tu pasieksi taip besielgdamas?

– Pamatysi, – šyptelėjęs atkirto jis ir mostelėjo ranka išėjimo iš salės link. – Melburnai, tučtuojau išvesk ją.

– Klausau, pone, – nežymiai linktelėjo jis, kadangi pilnai nusilenkti negalėjo.

Ravena palengva apsisuko ir nesipriešindama kartu su juo išėjo iš patalpos. Nors Melburno žingsniai buvo tvirtesni ir greitesni, stengėsi neatsilikti. Jie ėjo nekalbėdami, kol pasiekė vartus. Melburnas išsitraukė raktą ir pagaliau atrakinęs grotas žengė į vidų, o Ravena ėmė žvalgytis aplinkui. Baisu buvo pagalvoti, kad čia gali kalėti ne vienus metus, tačiau buvo per silpna, kad ką nors sugalvotų.

Deglų apšviestoje patalpoje tvyrojo tyla, girdėjosi tik įkyrus jų žingsnių aidas, ir kuo toliau jie ėjo, tuo labiau Ravenai atrodė, kad matė šią vietą ne pirmą kartą.

– Mama! – staiga prisiminusi sapną suriko ji, o Melburnas krūptelėjęs atsisuko. – Prašau, nuvesk mane pas mamą!

– Paklūstu Tasdarui, o ne tau, – pasiekęs dar vienas duris tvirtai pabrėžė jis. Priešais juos nusitęsė laiptai į dar gilesnius požemius, kur kankinamų žmonių niekas neišgirsta, bet to nepaisydama Ravena jau norėjo bėgti atgal. Deja, Melburnas skubiai pačiupo jai už žasto ir grubiai tempė pro duris.

– Bet juk ten yra mano mama! – nerimo ji, bandydama ištraukti savo ranką.

– Iš kur žinai, kad ji ten? Tu jos nematei ir negali patvirtinti! – vos tvardė pyktį Melburnas. – Geriau eik ir nesipriešink, nes valdovui nepatiks, jei tave paleisiu!

Mergaitė dar pabandė priešintis, bet greitai nurimo, supratusi, kad tik be reikalo švaisto energiją, juk pasprukti dabar tikrai nepajėgs. Eidama šalimais, ji vis žvilgčiojo į Melburną. Ilgas jo apsiaustas šlavė nelygias grindis, o tiesiai į kelią įsmeigtos akys šį kartą neatrodė tokios piktos. Veikiau tuščios, tarytum jis neturėtų sielos ir būtų tik Tasdaro valdomas kūnas. Nuo tos minties jai net pašiurpo oda, juk jos tėvas visą laiką naudojosi kitais, kas pasiektų savo tikslus.

Bet staiga mintis išblaškė nuo Melburno rankų atsiplėšianti Goda. Nieko nesuvokdama ji pažvelgė į nuostabos kupiną Ravenos veidą.

– Kas čia per vieta? – dairydamasi aplinkui piktai paklausė ji.

– Požemiai, – nusiminusi iškvėpė Ravena. – Nurimk, mes pralaimėjome, Melburnas mums nieko blogo nepadarys.

– Manai, kad leisiuosi uždaroma į požemius? – pasipiktino ji.

– Nejaugi nesupranti? Mes neturime kito pasirinkimo, nes kitaip Tasdaras nužudys mano mamą. Melburnas nemelavo, ji tikrai čia. Be to, argi dabar turi jėgų kovoti?

– Ne, bet tai nereiškia, kad turime pasiduoti.

– Patikėk, sugalvosime kitą būdą, kaip iš čia ištrūkti.

Goda kiek aprimusi tvirtai sugniaužė kumščius, bet galiausiai sutiko, jog ji sako tiesą, jos buvo per daug nusilpusios, kad toliau kovotų, tad stengtųsi tik be reikalo, juk Melburnas nebuvo vienintelis, kurį turėtų įveikti, norėdamos ištrūkti į laisvę.

Supratęs jos mintis, Melburnas ir vėl patraukė koridoriumi, vis ragindamas ir jas. Godai buvo nemalonu eiti šalia to, kuriam pralaimėjo kovoje, kartkartėmis ji vis dėbčiojo į jį, tarsi tikrindama, ar jis tikrai neplanuoja nieko joms daryti. Pajutęs tai, Melburnas taip pat pažvelgė į mergaitę, bet nieko nesakęs ėjo toliau, tokiu būdu stengdamasis neišduoti savo emocijų. Goda nesuprato, ką jis slepia, bet ir nesistengė gilintis, o Ravena ėjo įsmeigusi akis į kelią. Koridorius vedė tik tiesiai ir atrodė beveik taip pat, kaip Aukštutiniuose požemiuose, ir mergaitės širdį pamažu užvaldė baimė. O kas, jeigu jos su Goda daugiau niekada iš čia neišeis? Ne, ji to nenorėjo, kaip ir sakė, jos ras būdą išeiti, galbūt pailsėjusios atgaus jėgas, o ji galės vėl panaudoti nematerialumo galią ir tuo pačiu išgelbėti mamą ir Liną. Bet tada ji prisiminė galias slopinančius antrankius, kurie bus uždėti, vos tik pateks į kamerą, ir iš nevilties panarino galvą.

Melburnas aiškiai matė jos susirūpinusį veidą ir niekaip negalėjo suprasti, kaip jos galvoje gali dėtis tokie neapsakomi dalykai. Tikriausiai ji taip kentėjo dėl Arelos, kuri pakliuvo į nelaisvę tik per jos pačios klaidą. Jei tik būtų galėjęs, jis būtų paleidęs ją kad ir šią akimirką, bet bijojo būti už tai žiauriai nubaustas, tad jie tik žengė tolyn tylėdami, kol galiausiai priėjo stačius laiptus. Iš gilumos sklido vien tamsa, todėl Melburnas ištiesė ranką ir patalpoje vienas po kito užsiliepsnojo deglai. Tik tada jis ėmė leistis žemyn. Ravena nustebusi kurį laiką žiūrėjo į deglus, bet nieko nesakiusi taip pat pradėjo lipti. Melburnas su Goda jau buvo gana toli, tad nenorėdama atsilikti tokioje klaidžioje vietoje mergaitė ėmė skubintis.

– Atsargiai, čia pavojinga, – sustojęs palaukti perspėjo vyras.

Ravena sulėtino žingsnį, bet greitai atsidūrė prie Godos ir jie vėl ėmė leistis laiptais. Degantys skaisčia liepsna deglai apšvietė nemažą dalį laiptų ir rimtą Melburno veidą, kuriame išryškėjančios akys taip pat degė raudoniu. Ravenai pasirodė, kad jis labai dėl kažko susirūpinęs, o Goda nerodė jokių emocijų, tarsi kas nors būtų ištrynęs visas mintis, juoduose jos plaukuose žaidė atsispindinti ugnis.

Praėjo nemažai laiko. Ravenai paskaudo kojas, miegas po truputį pradėjo užvaldyti sąmonę, bet pagaliau laiptai baigėsi. Įėjęs pirmas, Melburnas sustojo ir atsisuko į mergaites. Pro blausią šviesą Ravena matė milžinišką koridorių su daugybe grotuotų kamerų ir nė nepajuto, kaip jos skruostai sušlapo nuo ašarų. Žiūrėdama tai į Melburną, tai į kameras ji svarstė, kas baisiau, ar kovoti už laisvę ir pralaimėti, ar nebegrįžti į šviesą, pasiduodant iš karto, bet nė vienas iš variantų neatrodė geresnis.