Tai išeini, palikus saulės pėdas
Ir dar žalius klevų, beržų lapus,
Paraust pradėjusius ievos parėdus,
Išdžiūvusių laukų dulkėtus arimus.
 
Žvelgi šermukšnių akimis, karšta vilioke mano,
Tik svaigti tavimi tikrai sunku.
Laimingi tie, kurie alsavime bangų gyveno,
Džiaugės pajūrio vakaro vėsiu.
 
Pakako mano daliai sodo obelėlės,
Vidudienio kaitroj jaukaus šakų pavėsio.
Šypsojausi, kai žemė godžiai gėrė
Išlietą vandenį, kurį jai dovanojau.
 
Žinau, kad lapkričio nakty ilgėsiuos
Saldaus aviečių skonio, rožės dvelksmo,
Nutįstančių pavakario šešėlių,
Rasoto ryto žolynėlių verksmo.
 
Pabaigs ruduo anksti pradėtus tavo darbus,
Gal jis lietaus papils ir už tave.
Pakils Nevėžis, Nemunas šiek tiek išvargęs,
Ir liksi vien graži atmintyje.