Nedaug čia vietos, bet jauku.
Aplink lentynos aukštos.
Klausausi ir, tarsi, girdžiu,
Kaip raidės kalba, šaukia.
 
Žodžiais sutūpusios į puslapius savus,
Kitos, palikusios spalvotuose viršeliuos,
Man primena vardus ir atveria kelius
Patekt į svetimą, dar nepažintą šalį.
 
Bijau knygas paliest, tik vieną kitą,
Kuri pagauna, užburia vaizduotę.
Gal būtų įdomi, juk neskaityta,
Tik laiko perskaityt mažai beduota.
 
Minutę nušvinti, pamatęs autorių,
Kurį gerai žinai, jo ranką spaudei.
Knygą imi, džiaugies, atsargiai ją vartai,
O žodžiai, mintys smilkiniuose gaudžia.
 
Čia, tyloje, net artimus balsus girdi:
Romas Gudaitis, Mečislovas Treinys, Kazys Saja
Ir dar kiti, taip brangūs ir mieli visi,
Žinai  — atversi knygą ir jie prabyla į tave.
 
Gal kažkada, kažkas taip kalbins ir mane.
Bus gera berti žiedlapius laukų,
Skęst Nemuno rūke anksti ryte,
Prabilt šiltu, lietuvišku žodžiu.
 
Prie knygų, su knyga juk gera būti,
Gera pajusti autoriaus širdies dalelę.
Į praeitį pažvelgti nors truputį,
Į nueitą gyvenimą, jo gražų kelią.