Migloja, rudenėja. Na, o aš tavęs
Nevadinu išlįsti iš tylos kokono.
Ar kas beatmena tas šlkines suknias,
Kurias į skrynią paslėpė aguonos?
Ir aš, ir tu – abudu be sparnų,
Be kibirkšties, kur žvilgsniuose žėravo.
Šešėlių teatras rodo daug vaizdų
Tol, kol apkvaistame ir nepažįstam savo.
Ak, tie trupėjimai, ak, ta sunki tyla,
Kur nepagaunamos kartokų žodžių prasmės...
Gal ne nuo glostymo galva pilkai žila?
Tirštoj migloj sunku tave atrasti.
Tamsa tol tvenkiasi, kol liekam kokone,
Išsižadėję ir jausmų, ir žodžių.
... regiu aguoną šilkine suknia –
Sapnai spalvoti ypatingo grožio...