Pro tamsų lyg suodžiai rūką, pakibusį virš tolimos Šešėlių girios, pamažu skverbėsi aušra, skelbdama niūrią dienos pradžią. Pavieniai saulės spinduliai savo vos pastebima šviesa palietė baltas pagalves ir paklodes, tarp kurių išryškėjo įsitaisiusi daili Ariadnos figūra. Ilgi raudoni jos plaukai buvo išsidraikę ant šilkinių patalų, veidas ramus kaip nepaliesto šaltinio vanduo, o krūtinė bemiegant tolygiai kilnojosi. Tačiau pats kambarys vis dar skendėjo prietemoje ir atrodė tarytum sustingęs laike.

Po kurio laiko vis aukščiau kylanti saulė galutinai išsklaidė sunkius debesis ir ties kaimeliu, viduryje bekraštės derlios lygumos, prašvito karšta ir giedra diena. Lėtai pakilusi iš guolio, Ariadna basa perėjo medines grindis ir uždariusi langą pataisė vėjo ištaršytas užuolaidas. Naktis buvo tvanki, o miegoti sekėsi sunkiai. Ji niekaip nenustojo galvoti apie tai, ką nusprendė padaryti, ir nors tai buvo skaudus sprendimas, pasielgė teisingai, nes kuo ilgiau bus šalia Aristėjo, tuo sunkiau turės priimti tiesą, kad nieko tarp jų niekada negalės būti. Išvykti iš čia atrodė pats geriausias sprendimas, galbūt gyvendama kitur pamils kitą vyrą ir pamirš uždraustą vaisių... Žinoma, praeis kažkiek laiko, bet taip juk daug geriau, nei būti šalia to, kuriam kažką jaučia, kad jo buvimas ištisai primintų apie jausmus, kuriuos privalo užgniaužti savyje, tiesa?

Išgirdusi bildesį ant laiptų, mergina atitoko nuo savo minčių, skubiai palindo po dušu ir persirengusi sustojo prie durų. Akimirką abejojo, ar tikrai eiti, bet giliai įkvėpusi oro nusileido į apačią. Šiandien buvo sekmadienis, Aristėjas niekur neskubėjo ir ramiai sau darėsi kavą, o atėjus Ariadnai net nepakėlė akių. Mergina svarstė, apie ką jis galvoja, ar jam labai rūpi, kad planuoja jį palikti. Atrodė ramesnis nei įprastai, labiau susimąstęs, bet tai galėjo būti ir dėl Godos dingimo. Jis vis dar nežinojo, ką daryti, kad jai padėtų, nebuvo toks stiprus, kaip Gordonas, negalėjo tiesiog įsiveržti į Tamsos tvirtovę. Taip, Ariadna buvo tikra, kad jis galvojo būtent apie tai.

– Nori kavos? – staiga paklausė jis, nutraukdamas taip ilgai tvyrojusią nejaukią tylą.

– Ne, man labiau patinka arbata.

– Ai, tiek to...

Mergina šiek tiek nustebusi kilstelėjo antakius, stebėdama, kaip jis tingiais judesiais įsitaisė prie stalo ir vis dar nepakeldamas akių siurbčiojo kavą. Nejaugi bandė kažką pasakyti? O gal jai tik pasirodė?

– Nenori pusryčių? – imdama puodelį sau pasiteiravo ji. – Iškepčiau omletą.

– Neturiu apetito, gali išsikepti tik sau.

Ariadna nužvelgė lėkščių krūvą plautuvėje ir truputį susierzinusi atsiduso, bet netrukus veidu nuslydo šypsena pagalvojus, kaipgi jis gyvens, kai jos šalia nebus. Jeigu ne ji, šie namai atrodytų kaip tikra landynė. Aristėjas nepasižymėjo dideliu tvarkingumu, juk vakar pats pasakė, kad išplaus savo indus, o jie iki šiol taip ir liko neliesti. Ariadna jo nekaltino, žinojo, kad pastaruoju metu jis turėjo daug darbo, o laisvomis dienomis leidosi skandinamas alkoholyje. Tik taip Aristėjas galėjo atsipalaiduoti ir pamiršti visus rūpesčius, galbūt net ir tai, kad prarado geriausią draugą, kurį pažinojo nuo pat vaikystės. Iš pradžių buvo daug blogiau, bet norėdamas prižiūrėti karalystę jis po truputį susiėmė. Be to, jokiu būdu negalėjo nuvilti Gordono ir privalėjo pasistengti dėl jo atminimo.

– O kada planuoji išvykti? – kreipėsi jis į merginą.

– Tiksliai nežinau. Papusryčiausiu ir eisiu po truputį krautis daiktų, – nervingai ištarė ji, sukiodama aplink pirštą plaukų sruogą. Ir kodėl juto kaltę, kad nusprendė išvykti būtent tokiu metu? Gal bijojo, jog jis tik dar labiau palūš? O gal vis dėlto jis buvo teisus ir jos vieta čia, Amžinybės kaimelyje? Bet ji jau apsisprendė, šių namų sienos ją slėgte slėgė, galbūt pakeitusi aplinką pasijustų geriau, negalvotų apie tai, apie ką galvoti nevalia.

Gniauždama savyje skausmą, Ariadna pasidarė sau arbatos ir prisėdo šalia Aristėjo, bet tik todėl, kad kitur vietos nebuvo. Taip pat, kaip jis, visiškai neturėjo apetito.

– Argi nesakei, kad niekur neskubi? – staiga paklausė jis, vis dar nepakeldamas į ją akių.

– Žinau, ką sakiau, bet neužteks vienos dienos, kad išsikelčiau. Šiandien susirinksiu svarbiausius daiktus, o po to man dar reikės užsukti į darbą. Be to, turiu atsisveikinti su draugais, neišvyksiu jiems nieko nesakiusi.

– Žinoma, daryk, ką tau reikia, – maišydamas kavos likučius sumurmėjo jis. – Bet argi neketini mūsų aplankyti? Išvyksi ir daugiau nebegrįši?

– Nežinau, sunku su kuo nors susisiekti, kai negaliu teleportuotis.

– Juk Arela moka, ar ne? Negalėtų tau pagelbėti, kad kiekvieną kartą man pačiam nereikėtų pas tave rodytis?

– Galėtų, bet nenoriu jai trukdyti, ji ir pati turi savo reikalų. Kaip galėdama greičiau susirasiu naują būstą, kad nebūčiau našta jos namuose, galbūt ji man šiek tiek padės.

– O tu su ja apie tai jau kalbėjai?

– Dar ne. Vakar bandžiau prisiskambinti, bet niekas neatsiliepė. Galbūt ji užsiėmusi darbe, pabandysiu paskambinti šiandien, kad nepasirodyčiau jos namuose be žinios.

– O tu tikra, jog ji tave priims? Turiu omenyje, taip staiga jai pasakysi, kad atvyksti...

– Arela mano sesuo, visada ištiesia man ranką, – Ariadna prisimerkusi atidžiai jį nužvelgė, nesuprasdama, kodėl jis tiek visko klausinėja. – O jei ir nieko neišeitų, turiu dar vieną seserį ir brolį, jie karalysčių valdovai, tikrai padės man rasti naują darbą.

– Tu labai jauna, neprivalai dirbti, dar galėtum mokytis.

– Žinau, nereikia man priminti. Nebeįstengiau susimokėti už mokslus pati, o šalia nebuvo tėvų, kad mane paremtų, tad privalėjau viską mesti, juk negaliu kiekvieną kartą kreiptis į seseris ar brolį. Be to, nebuvo taip jau blogai, susitvarkiau ir be jų.

Skubiai išgėrusi arbatą, Ariadna išėjo iš virtuvės. Ir kaipgi jis galėjo taip su ja kalbėti? Žinoma, nieko blogo nenorėjo, bet tie žodžiai nuskambėjo taip... tėviškai. Apie tai pagalvojus net suspaudė širdį. Jis ją skaudino, nežinodamas, kaip vien kalbėdamas smaigstė jai širdį. Bet ir pati nebuvo geresnė. Kaip sugebėjo pamilti vyrą, kuris elgėsi su ja kaip su vaiku? Ir kodėl išvis taip skaudėjo, jog jis nemylės jos kitaip, jei iš pat pradžių žinojo, kad iš to nieko neišeis?

Nuėjusi į savo kambarį, Ariadna užrakino duris ir kurį laiką stovėjo į jas atsirėmusi, įsmeigusi savo tuščias akis į priešais esantį langą. Reikėjo paskambinti seseriai, Aristėjas buvo teisus, ji negalėjo taip staiga pas ją pasirodyti, bet pirmiau norėjo sumažinti širdį užgulusį sunkumą, nors atrodė, kad geriau niekada nebus. O ji taip troško, kad būtų. Tas troškimas buvo toks didelis, jog vos įstengė kvėpuoti.

– Ariadna, tau viskas gerai? – pasigirdo sunerimęs Aristėjo balsas už durų. – Taip greitai išėjai...

– Žinoma, jaučiuosi kuo puikiausiai, – stengėsi kuo ramiau kalbėti ji. – Pamaniau, kad pats laikas paskambinti Arelai, galbūt šį kartą atsilieps.

– Neprivalai apsimesti, kad tau nesunku su mumis išsiskirti. Beje, apie tavo išvykimą dar nepasakiau Medeinei.

Mergina pagaliau prisivertė atidaryti duris. Į ją žvelgė tamsios, susirūpinimo kupinos akys, ir jai buvo tik dar sunkiau susitaikyti su tuo, jog turės tas akis užmiršti.

– Ir nebandau apsimesti, tiesiog nerimauju dėl sesers. Patylėk minutėlę, pabandysiu užmegzti ryšį.

Ariadna pastvėrė telefoną, kabantį čia pat ant sienos, ir surinko numerį, bet kad ir kiek laukė, tegirdėjo tik pypsėjimą. Nusivylusi norėjo padėti ragelį, kai kitame laido gale netikėtai išgirdo traškesį.

– Kaip gerai, kad pagaliau tau prisiskambinau, – apsidžiaugė ji. – Norėjau rimtai su tavimi pasikalbėti, kur buvai dingusi?

– Atleiskite, bet kalba ne Arela, – pranešė jai visai nepažįstamas balsas. – Nežinau, kas tokia esate, bet jos šiuo metu nėra.

– Gal žinote, kada tiksliai ji grįš? Kas tokia esate?

– Tik pažįstama. Mano vardas Felicija. Gali būti, kad Arela pas Tasdarą, dar tiksliai nežinome.

– Pas Tasdarą? – persigandusi mergina vos neišmetė ragelio, bet greitai susiėmė, stipriai suspausdama jį tarp pirštų. – Aš jos sesuo, galėčiau atvykti ir sužinoti, kas vyksta?

– Žinoma, galite bet kada, šiuo metu saugau jos namus ir nesiruošiu išvykti tol, kol ji negrįš.

Ariadna jai dar padėkojo ir baigusi pokalbį susmuko ant lovos. Kodėl gi viskas turi pasisukti tik į blogą? Ji nežinojo visos istorijos, bet tai, ką Tasdaras padarė jos seseriai, kaip ją suviliojo ir išdavė, žinojo daugelis. Ir kas jos laukė dabar? O jeigu daugiau nebegrįš? Jei Tasdaras įpainios ją į dar pavojingesnius spąstus?

– Aristėjau? – mergina pagaliau pakėlė akis, suvokusi, jog jis vis dar jos kambaryje ir klausėsi pokalbio. – Gali mane perkelti į Azryatą? Žinau, kad niekuo negalėsiu padėti, bet privalau sekti visus įvykius ir palaikyti Arelą. Ji jau pakankamai prisikentėjo, o aš ir taip labai retai ją aplankau.

– Žinoma, nesijaudink, – šyptelėjo jis, nors ta šypsena čia visai netiko, tad supratęs tai jis iškart surimtėjo. – Jeigu Arela tikrai pas Tasdarą, galbūt mums pavyktų sugalvoti, kaip padėti ir Godai.