Rugpjūčio žiedai lyg maža paslaptis
Prieš auksinį rudenio slenkstį,
Kai versim rugsėjį mokyklų duris,
Klevo lapų kilimu žengsim.
 
Jie kiti nei birželio, kur pievose barstė,
Nei kad liepos, kur dosniai dalino.
Atlaikę savaičių kankinantį karštį,
Margaspalvėm ugnelėm pražydo.
 
Kiek žydės — nežinia. Gal sudegs nugalėti,
Gal palūš nuo audros netikėtos.
Tik rugpjūčio dangus, toks šviesus ir žvaigždėtas,
Laimins žiedą linguojančios mėtos.
 
Kai pagelsta laukai ir nubėga ražienos,
Ne žiedai žmogaus džiugina širdį.
Obelų sunkios šakos, brandus grūdas aruoduos
Laimės muzika žemėje girdis.
 
Tik gal akys ieškos pilko lauko gale
Užsilikusio žiedo rugpjūčio,
Tos liepsnelės mažos, kur naktų mintyse
Negalėtų joks vėjas užpūsti.