Neprilesime, ne, kai patrupinsim brandžią pilnatvę,
Nes besočiais geismais išopės pirmapradžiai instinktai.
Daug tylos be maldos – tarsi viską, ką jaučiam, išsakę,
Tarsi mūsų nektaras ir būtosios aistros cukrėdamos stingsta.
Va, jau keičiam spalvas ir keiksnojame perteklių odos –
Pelenėliai išbyra ir ylos ligos nepaslėpsi.
Pramečiuoja, tuštėja gal Rojaus, gal mudviejų sodas
Ir vorai saugiai tupi nutilusio būsto palėpėj.
Nemiegota naktis į akis dosniai pažeria žvyro,
Kiek atlėgsta slogutis, kai švintančio ryto sulaukiam.
Ant viens kito lentynos mes tarytum menki suvenyrai –
Be vardų ir abu praeitim it graimu apsitraukę.