Aštuntas skyrius. Uždraustas vaisius

Ravena lėtai ėjo šaltu koridoriumi, apsupta akmeninių sienų. Kai kuriose vietose buvo prikabinta deglų, bet jie visiškai neatliko savo darbo, tamsa pasiglemžė visą jų skleidžiamą šviesą. Einant gilyn mergaitę vis labiau apėmė nuojauta, kad tai požemiai, kuriuose Tasdaras įkalina visus savo belaisvius. Tai kėlė šiurpulį ir baimę, tačiau ji nesustojo, stengdamasi suprasti, kaip čia pateko, kol galiausiai pasiekė to ilgo koridoriaus pabaigą. Čia buvo truputėlį šviesiau, nes pro viršuje esantį nedidelį langelį krito keli šviesos spindulėliai. Tuo metu kažkas sušnarėjo netoliese, priversdamas Raveną staigiai apsigręžti. Priešais ją esančioje kameroje sėdėjo žmogus, bet iš toli ji nematė kas, ir tik eidama artyn suprato...

– Mama? – nedrąsiai prakalbo mergaitė, abiem rankomis suimdama metalinius virbus, kurie vieninteliai jas ir teskyrė.

– Ravena, privalai kuo greičiai dingti iš čia! – išsigandusi Arela puolė prie dukters. – Greičiau, kol Tasdaras tavęs nesurado!

– Bet aš privalau ištraukti tave iš čia, – paprieštaravo ji. – Niekur be tavęs neisiu... Tasdaras tave čia uždarė...

– Tai nesvarbu, geriau gelbėkis, tavo gyvybė svarbesnė už mano.

– Ką čia kalbi? – mergaitė pasibaisėjusi žvelgė į ją. – Negaliu tavęs palikti, mes išeisime iš čia drauge.

Tačiau ji nieko nespėjo padaryti, nes požemiuose pasirodė Tasdaras ir koridorius, kuriame ji buvo, užsiliepsnojo vos per kelias sekundes. Žemė po kojomis ėmė drebėti, ir teko įsitverti grotų, o toje vietoje, kur stovėjo Arela, prasivėrė duobė. Ravena pro virbus sugriebė mamai už rankos, bet išlaikyti ją sekėsi sunkiai, jų rankos po truputį slydo viena nuo kitos. Arela dar mėgino užsigriebti grotų, iš visų jėgų stengdamasi nepasiduoti.

– Ravena, prašau, pabusk! – persigandusi riktelėjo ji. – Ravena!

Vaizdas priešais ją pamažu ėmė blankti. Kęsdama skausmą, mergaitė kelis kartus sumirksėjo, kai staiga sąmonę pasiekė suvokimas, jog ją žadina ne mama, o Goda.

– Nagi, Ravena, kas tau? – vis labiau nerimo toji, tvirtai apkabindama ją per pečius.

– Kas atsitiko? – nieko nesuprasdama kimiu balsu paklausė mergaitė, palengva kildama nuo grindų.

– Mes bėgome iš Tamsos tvirtovės ir tu netekai sąmonės, – susijaudinusi priminė Goda. – Nežinau, kas nutiko, bet siaubingai dėl tavęs jaudinausi. Ar tau viskas gerai?

– Taip, žinoma. Tikriausiai tai nutiko dėl to, kad buvau pavargusi, nemiegojau visą naktį.

– Tikrai? – norėdama įsitikinti, Goda atidžiai ją nužvelgė. – Atrodai išblyškusi.

– Tai nesvarbu, turime kuo greičiau dingti iš čia... kad ir kur dabar esame.

– Mes vis dar Tamsos karalystėje. Kai praradai sąmonę, man pavyko išnešti tave iš tvirtovės ribų, bet Tasdaras jau pasiuntė karius į paiešką, prasmukti nebus taip paprasta, jų pilna visur. Prasėdėjome čia visą naktį, bet taip ir nežinau, ką daryti, juk teleportuotis negalime, o jei ir pavyktų pasiekti vartus, sargyba mus sučiuptų ten. Jie žino, kad vis dar esame kažkur netoliese, tad kiek galėdamos turime blokuoti savo energiją, kitaip ir vėl atsidursime požemiuose.

Jai bekalbant Ravena apsidairė, bandydama suprasti, kur jos yra. Iš apsilupusių šlykščių dažų ant sienų ir baldų nebuvimo spėjo, jog sename, jau daug metų nenaudojamame name. Langai jau irgi buvo pusiau išdužę, pro juos besiskverbiantis vėjas šiurpino odą.

– Ką tu darai? – pamačiusi ją einančią prie lango persigando Goda.

– Tik noriu patikrinti, kiek čia tų sargybinių, juk negalėsime visą laiką čia sėdėti, reikės rizikuoti ir kažkaip prasmukti.

– Žinau. Laukiau, kol pabusi, negalėjau nešti tavęs visą kelią. Dabar bus kur kas lengviau.

Ravena nieko nesakydama pro kraštelį žvilgtelėjo pro langą. Aplinkui zujo nemažai vietinių, bet ji įžiūrėjo ir sargybinius. Jų nebuvo tiek daug, kiek tikėjosi, o ir vaikščiojo kiek toliau nuo šio namo, bet tai nė kiek nepagerino situacijos, nes išėjusios iš čia jos vis tiek su jais susidurtų. Bandydama išmąstyti, kaip būtų geriau pasielgti, mergaitė atsisėdo prie sienos ir apsikabino rankomis kelius. Goda taip pat įsitaisė šalia ir kurį laiką jos sėdėjo tylėdamos.

– Bet ką mes darysime toliau? – nutraukė tą tylą Ravena. – Kai ištrūksime iš šios vietos? Grįšime namo? Tai juk reikštų, jog pasidavėme ir leidome mano tėvui turėti Azaros žiedą. Bet aš negaliu visko taip palikti, privalau jį atsiimti ir išgelbėti savo seserį.

– Taip, suprantu, kad tau skaudu, bet šį kartą būtų geriau atsitraukti. Galbūt vėliau pavyks sugalvoti kitą planą, kurį įgyvendinsime abi. Tik truputėlį pakentėk, gerai?

– Laukiau jau visus metus, ką dar teks padaryti, kad Rebeka pagaliau grįžtų į Azryatą? – nusivylusi Ravena užsidengė rankomis veidą. – O ir nežinau, ar išvis verta taip stengtis, galbūt ji jau seniai nebegyva.

– Negalvok apie blogiausią, Ravena, – sunkiai išspaudė šypseną draugė.

– Atleisk, neturiu teisės taip kalbėti prie tavęs, juk netekai abiejų savo tėvų, o aš verkšlenu dėl sesers, kurios net deramai nepažįstu. Bet net jei ir taip, ji vis tiek yra mano sesuo, nenurimsiu tol, kol jai nepadėsiu.

– Kad tik su tokiu užsispyrimu būčiau galėjusi padėti savo tėvui... – sunkiai atsidususi, Goda atrėmė galvą į sieną, žvilgsnis įsmigo į lubas. – Melburnas melavo, norėdamas lengviau mane pagrobti pasakė, kad mano tėvas gyvas ir jeigu keliausiu į Tamsos karalystę, leis jį pamatyti. Aš netikėjau ir bandžiau kautis, bet buvau per silpna, dėl to ir patekau į požemius. Trumpam bandžiau tikėti, kad galbūt jis sako tiesą, bet savo tėvo taip ir nepamačiau. Nesuprantu, kodėl jis turėjo meluoti...

Ravena minutėlę tylėjo ir žiūrėjo į Godą, bandydama suprasti, koks chaosas siautėjo jos galvoje, slypintis už šio nusivylimo kupino balso.

– Džiaugiuosi tik dėl vieno dalyko, – toliau kalbėjo Goda. – Mirus tėvui galėjau netrukdoma treniruotis. Jis mokė mane po truputį, visada sakė neskubėti suaugti ir stengėsi, kad turėčiau normalią vaikystę, o aš svajojau kautis su priešais, laikyti rankose ginklą. Bet tada, kai pirmą kartą susidūriau su rimtu pavojumi, kai pas mane pasirodė Melburnas, supratau, kad dar daug ko nemoku. Kovos yra ne šiaip žaidimai, juk gali mirti žmonės, ir kad nužudysi priešą, tai dar nereiškia, jog ramiai miegosi naktimis, džiaugdamasis savo pergale. Blogiausia tai, kad turėjau tapti žyne, kai Aristėjas to norėjo, bet buvau per daug užsispyrusi, manydama, kad tėtis dar grįš, o dabar, kai galiausiai lazda priklauso man, nebegaliu naudotis kristale sukaupta magija, nes kaunantis su Melburnu jis suskilo. Jei tik būčiau paėmusi lazdą anksčiau, galbūt taip nebūtų atsitikę, galbūt būčiau išmokusi geriau ją kontroliuoti, o dabar esu tik žynė be savo simbolio.

– Nekaltink savęs, darei tai, kas tau atrodė geriausia. Be to, argi neįmanoma tos lazdos kaip nors sutaisyti?

– Būtų galima surasti naują kristalą, bet jame jau nebebūtų tos galios, kurią per tiek metų kaupė mano tėvas, tad visas procesas prasidėtų iš naujo. Galbūt kurį laiką lazda būtų visiškai neveiksminga, nes nežinia, ar Fantazija suteiktų jai naujos galios. Sulaužyti simbolį yra didžiulė negarbė dievams.

– Bet ar tau tikrai tos lazdos reikia? – susidomėjusi kilstelėjo antakius Ravena. – Juk turi ir savo galių.

– Tai Žynių simbolis, perduodamas iš kartos į kartą, be jo net negalėčiau toliau būti žyne, negalėčiau toliau mokytis, – nusivylusi panarino galvą mergaitė. – Jei tik tėtis būtų šalia, žinotų, ką daryti, o dabar mes esame įstrigusios čia ir negaliu paklausti net Aristėjo, jis juk Vyriausiasis žynys, galbūt ne vieną kartą buvo su kažkuo panašaus susidūręs.

– Man labai gaila, kad visa tai nutiko, – apgailestavo Ravena, nežinodama, kaip geriau ją paguosti. – Žinau, kaip tau sunku, bet bent trumpam apie tai negalvok, gerai? Šiuo metu svarbiausia iš čia ištrūkti, tik vis dar nejaučiu savo galių, jeigu reikės kautis, aš žuvusi. Tikriausiai mane taip veikia Tamsos karalystės blogis, nes buvau čia ilgiau nei tu.

– Taip, turime paskubėti, – Goda staigiai pakilo nuo grindų. – Jeigu galias prarasiu ir aš, šanso pabėgti visai nebus. Galbūt tavo galios dingo greičiau, nes turi Agją.

– Kodėl taip manai? – mergaitė nejučia persibraukė per žymę ant kaktos.

– Tai bene jautriausia tavo vieta, pažeidus Agją gali net mirti.

– Bet juk ją turi ir mano tėvas, – Ravena krūptelėjo tai prisiminusi, nors susidūrusi su juo akis į akį buvo vos keletą kartų.

– Teisybė, visi demonai turi Agjas, bet, priešingai nei tu, jie nėra mirtingi, tad Tasdaro įveikti vis tiek neįmanoma, net jei žymę ir pažeistum.

– Būtų per daug gerai, jei tai nebūtų tiesa, – nusiminusi sumurmėjo mergaitė ir taip pat pakilo. – Tu patikrink langus kairėje, o aš dešinėje, gerai?

Goda linktelėjo ir jau buvo bestatanti koją ant medinių grindlenčių, kai staiga pasigirdo garsus durų trenksmas. Mergaitės išsigandusios susižvalgė. Kažkas įsibrovė į namelį. Sargybiniai. Žinoma, kad jie, o kas gi daugiau?

– Ką dabar darysime? – persigandusi sukuždėjo Ravena. – Slėptis nėra kur.

Goda dairėsi aplinkui, intensyviai ieškodama išeities. Jokiu būdu negalėjo leistis jų užklumpama, tačiau Ravena buvo teisi, jos neturėjo, kur slėptis, šiame name nesimatė jokių baldų, kuriais galėtų dangstytis, o koridoriumi slenkantys žingsniai vis artėjo...