– Ak, vis dar negaliu patikėti, kad tu čia, – statydama ant stalo puodelį arbatos džiaugėsi Lorena. – Dabar viskas bus kur kas lengviau, tu turi Azaros knygą ir sugebi sukurti tuos magiškus daiktus, galbūt pavyktų atrasti dar kažką, kas galėtų sustabdyti Tasdarą.

– Smagu, kad neprarandi vilties, bet nesu tokia stipri, kaip atrodo, – nusiminusi Eliza kurį laiką žvelgė į lygų stalo paviršių. – Azaros knyga tikrai labai naudinga, tačiau joje yra burtų, kurie net ir man sunkiai perprantami. Turėsiu praktikuotis dar daug metų, kad pasiekčiau Azaros lygį, bet net ir ji niekada neprilygo Tasdarui. Jei tik ji būtų kartu su mumis, galbūt pati galėtų mane ko nors išmokyti.

– Suprantu. Be to, neaišku, ar Azara vis dar gyva, jai jau tiek metų...

– Bėda ne amžiuje, nepamiršk, kad mes ypatingieji, ilgiau išliekame jauni ir stiprūs, – priminė moteris. – Šiuo metu sunku nuspėti, kas tiksliai atsitiko, galbūt mūsų laikmetis pasikeitė ir mums nežinant Tasdaras ja atsikratė, juk jei ne Azara, jis būtų laimėjęs Antrąjį visatų karą.

– Tai irgi nėra aišku, – maišydama arbatą sunkiai atsiduso pranašė. – Niekas nežino, kodėl jis tą karą nutraukė, iš pranašystės žinome tik tai, kad jau ruošiasi kitam.

– Bet kiek pamenu, antrasis prasidėjo vien dėl to, kad Arela paslėpė nuo jo dukterį, ar ne?

– Teisybė, bet Tasdarui pavyko greitai ją rasti. Visą laiką manėme, kad jis nežino jos buvimo vietos, nors iš tiesų jis mus tik apgaudinėjo, leisdamas manyti, jog ji saugiai gyvena pas Liną, o tai reiškia, kad visą laiką žinojo ir apie Agnesę.

– Bet jis leido Ravenai turėti normalią vaikystę, jei pasirodė tik po dešimties metų, tiesa?

– Taip, Tasdaras išpildė Arelos norą, nes Ravenos galios dar nebuvo veiksmingos, kad galėtų jam kuo nors pasitarnauti. Nors po to vis tiek gailėjosi, nes jei Ravena būtų likusi Tamsos tvirtovėje, galbūt dabar ištikimai jam tarnautų, – Lorena susimąsčiusi minutėlę tylėjo. – O kada planuoji vykti į Tamsos tvirtovę?

– Tikriausiai kitą naktį. Dabar jau per vėlu, prieš kelionę reikia gerai pailsėti.

– Jeigu nori, gali nakvoti čia. Mano namai nėra dideli, bet vietos tikrai rasčiau.

– Nesivargink, turiu grįžti į Azryatą, manęs ten laukia Arela ir Felicija. Jei negrįžčiau, jos dėl manęs jaudintųsi.

– Gerai, tada ilgai tavęs neužlaikysiu, – Lorena pakilo ir jau ruošėsi eiti į virtuvę, bet sumirkčiojusi lempos šviesa privertė ją stabtelėti ir pakelti galvą. Tuo metu Eliza kaip įgelta pašoko nuo kėdės, pajutusi pažįstamą aurą, ir nukreipė žvilgsnį į duris. Ant grindų krito ištįsęs, stovinčio tarpduryje žmogaus šešėlis.

– Melburnai? – negalėdama patikėti išlemeno ji.

– Ką čia veiki? – piktai kreipėsi į jį Lorena. – Kaip praėjai pro sargybą?

– Gražiai paprašiau ir įleido, – gūžtelėjo pečiais jis, tačiau jo balse moteris įskaitė melą.

– Tu juos visus užmušei, ar ne?

– Nesijaudink, jie gyvi. O ką daugiau daryti, kad čia patekčiau?

– Nešdinkis iš mano namų, – pro dantis iškošė ji.

– Nurimk, neatvykau dėl blogų tikslų, tik norėjau pasikalbėti su Chromu.

– Dabar jo nėra, darbo reikalais išvyko į Šviesos karalystę ir negrįš visą mėnesį, tau čia nėra ką veikti. Be to, puikiai žinai, ką jis galvoja apie tavo tarnavimą Tasdarui.

– Tu teisi, būtent apie tai ir norėjau pasikalbėti.

– Tikriausiai Tasdaras vėl kažką sugalvojo ir pasinaudojęs tavimi bando įvilioti jį į spąstus.

Lorena primerkusi akis paniekinamai nužvelgė Melburną, o šis staigiai atsidūrė prie jos ir pritvinkęs pykčio sugriebė už rankos. Moteris net aiktelėjo iš netikėtumo, delnuose sušvito psi energija, bet taip ir nepataikė į priešininką, nes gindamasis jis spyrė jai į pilvą.

– Melburnai! – tarsi atsitokėjusi iš sapno, Eliza puolė gelbėti draugės, bet jis nustūmė ją atgalia ranka ir ruošėsi spirti vėl. – Melburnai, ką tu darai? Ji juk nėščia!

Žodžiai tarsi aštrus durklas pervėrė krūtinę. Atleidęs rankas jis pažvelgė į Elizą, tarsi norėdamas įsitikinti, ar ji sako tiesą, po to jo žvilgsnis nukrypo į ant grindų susmunkančią Loreną, kuri su ašaromis akyse viena ranka spaudė vis dar plokščią savo pilvą.

– Padėk man ja pasirūpinti, – drebančiu balsu paprašė jo Eliza, nejučia užsidengdama burną delnu. – Prašau.

Pirmą kartą po tiek ignoravimo metų Melburnas pagaliau pakluso, matyt, suprato, kokia rimta padėtis, ir daugiau nieko nesakęs pakėlė Loreną nuo grindų, pernešė į kambarį ir atsargiai paguldė ant lovos. Eliza prisėdo šalia ir su baime akyse pažvelgė į vyrą, tikėdamasi, jog jis supras, ką reikia daryti. Bet sakyti nė nereikėjo, tarsi susitarę, jie vienu metu uždėjo rankas Lorenai ant pilvo. Toji nė nekrustelėjo, nes jau buvo praradusi sąmonę. Elizą labiausiai neramino perbalęs jos veidas, bet stengėsi susikaupti ties tuo, ką jie darė. Iš delnų pasklidusi gydomoji energija turėjo numalšinti skausmą.

– Jam viskas gerai, – Melburnas stengėsi kalbėti šaltai, bet moteris juto susijaudinimą jo balse.

– Tu man padėjai, – viena jos ranka nuslydo arčiau, ir dabar jų pirštai beveik lietėsi. – Kodėl paprasčiausiai neišėjai?

– Ar aš tau panašus į kūdikių žudiką? – piktai atkirto jis.

– O būtinai reikėjo jai spirti?

– Iš kur galėjau žinoti, kad ji laukiasi?

– Aš irgi nežinojau, pajutau.

Jie daugiau nekalbėjo, kol nebaigė gydyti Lorenos. Tik tada, kai buvo tikri, kad pavojus gyvybei nebegresia, abu lengviau atsikvėpė ir pakilo nuo lovos.

– Manau, tau jau metas, Lorenai nepatiks, kai pabudusi vis dar ras tave čia, – apklodama ją antklode tarė moteris. – Ačiū, kad padėjai.

– Nesvarbu, atvyksiu pas Chromą vėliau, – Melburnas apsigręžė eiti, bet Eliza sugriebė jam už apsiausto.

– Ar tikrai nenorėjai jam nieko blogo?

Jis tik sunkiai atsiduso ir nieko neatsakęs paliko jas vienas. Elizai net nereikėjo pažvelgti į durų pusę, kad užfiksuotų momentą, kai jis galutinai paliko namus, tačiau stengdamasi sulaikyti savyje kylantį nusivylimą susitelkė ties Lorena. Žinojo, kad kūdikis sveikas, bet vis tiek nerimavo, juk jis buvo dar toks mažas ir silpnas. Laukdama, kol pabus draugė, moteris dar sutvarkė stalą, prie kurio jos gėrė arbatą. Jau galvojo, kad teks praleisti čia visą naktį, bet Lorena neramiai sujudo guolyje ir susiėmusi už galvos atsisėdo.

– Kaip jautiesi? – prisėsdama ant lovos krašto rūpestingai paklausė Eliza.

– Gerai, duok man minutėlę, – sukuždėjo ji, mesdama nuo kojų antklodę.

– Melburnas gana stipriai tau spyrė. Kodėl nesakei, kad laukiesi?

– Norėjau kol kas pasilaikyti sau. Tai neplanuotas nėštumas, net Chromas dar nežino, kaip supratai tu?

– Pajutau labai silpną energiją, kuri nepriklauso tau, – šyptelėjo Eliza. – Nuoširdžiai sveikinu ir džiaugiuosi, kad nieko nenutiko.

– Man ir pačiai viskas taip netikėta, o šalia nėra Rėjos, kad galėtų kartu su mumis džiaugtis, – vos įstengdama sulaikyti ašaras ji persibraukė sau per veidą. – Ar dabar supranti, kodėl negaliu keliauti į Tamsos karalystę kartu ir rizikuoti savo gyvybe?

– Žinoma, sakiau dėl to nesijaudinti. Pargabensime Rėją gyvą ir sveiką, tik teks dar truputėlį palaukti, nes be Elzaro ašmenų tai padaryti bus kur kas sudėtingiau.

– Atleisk, kad priverčiau tave jaudintis, juk privalai grįžti į Azryatą, – kaltai panarino galvą Lorena. – Nereikėjo man išprovokuoti Melburno...

– Jis pats dėl to kaltas, – ramino ją Eliza. – Tik dabar nežinau, ar turėčiau palikti tave vieną.

– Man viskas bus gerai, tu turi kur kas svarbesnių darbų. Melburnas nesilankys čia mažiausiai mėnesį, o jei trūks kantrybė, susiras Chromą Šviesos karalystėje. Jie niekada gerai nesutarė, bet dar nepuolė vienas kitam į atlapus, tad nėra dėl ko jaudintis.

– Gerai, jei taip sakai, tada aš jau eisiu, ir taip per ilgai čia užtrukau. O tu pastatyk prie vartų tvirtesnius sargybinius, kad ir vėl nepasikartotų tas pats.

– Žinoma, – linktelėjo ji. – Nors pasirūpinti sargyba turėtų būti ne mano darbas, šiuose reikaluose nieko neišmanau.

Netrukus jos baigė pokalbį ir Eliza pakilo nuo lovos. Lorena atsisveikinusi palydėjo ją iki durų, bet tik praėjusi pro vartus moteris galėjo teleportuotis į Azryatą. Visą Elesmero miestą apšvietė ryški mėnulio šviesa, todėl priešais ją atsivėrė aiškus siaurų gatvelių tinklas ir daugybė namų raudonais stogais. Kiek toliau ji įžiūrėjo senamiestį su senovinio gotikinio stiliaus architektūra, o pačiame viduryje buvo iškilęs pats svarbiausias pastatas – Azryato šventykla. Tuo metu širdį užplūdo keistas nerimas. Paspartinusi žingsnį, Eliza pasuko už vienos iš gatvelių ir pagaliau sustojo prie Arelos namų. Niekur nedegė šviesos, išskyrus vieną vienintelį langą, tad pagalvojusi, kad draugė laukia jos grįžtančios, skubiai pravėrė duris, tą akimirką nė negalvodama, kodėl jos neužrakintos.

– O kur Arela? – paklausė ji, pamačiusi kambaryje tik Feliciją.

– Nežinau, turėjo būti su tavimi, kai ėjote pasiimti Elzaro ašmenų, – išsigandusi ji žvilgtelėjo kažkur už Elizos, tarsi tikėdamasi išvysti Arelą. – Taip ilgai užtrukote, maniau, kad kažkas nutiko, negalėjau sudėti bluosto.

Na žinoma, susiėmė Eliza, juk Felicija nežinojo, ką jos suplanavo po to...

– Ašmenų neberadome, tad pasiunčiau Arelą namo, o pati nuvykau pas Loreną, nes maniau, jog ji gali padėti. Nejaugi Arela tikrai negrįžo?

– Prisiekiu, nemačiau jos. Keista, ar ne? Ji juk nepaliktų manęs čia vienos.

– Negali būti, – moteris susinervinusi trenkė kumščiu į kelyje pasipainiojusį stalą. – Tikriausiai Tasdaras prikišo nagus.

– Bet kam jam grobti Arelą? – kilstelėjo antakį Felicija.

– Nežinau, bet be priežasties jis to nedarytų, – trindama smilkinius ji jau ėjo prie durų.

– Ar tau viskas gerai? – sunerimo mergina, nors nujautė, kad kur kas geriau jos nekalbinti.

– Ne, juk Arela pas Tasdarą, kaip galėjau palikti ją čia vieną, kai aplinkui dedasi tokie dalykai?

Felicija jau norėjo paprieštarauti, bet užčiaupė lūpas, leisdama jai palikti kambarį. Elizos galvoje ūžė daugybė minčių ir spėlionių. Ji negalėjo atleisti sau, kad buvo tokia neapdairi, bet pyktį netrukus pakeitė liūdesys ir ji stovėjo tamsiame koridoriuje, beviltiškai nuleidusi rankas.

– Tai negali būti tiesa, – sukuždėjo taip tyliai, kad vos buvo įmanoma išgirsti, ir iš nevilties susiėmė už galvos. – Arela, Agnesė, Ravena, Rėja ir Goda pas Tasdarą, o aš nebeturiu Elzaro ašmenų, kad lengviau joms padėčiau.

Atitrūkusi nuo kankinančių minčių Eliza išėjo pro duris. Vis dar negalėjo atsistebėti, kad nuo to laiko, kai paskutinį kartą čia lankėsi, visiškai niekas nepasikeitė. Azryatas, kaip užmirštas pasaulis, dabar skendėjo beribėje tamsoje ir, rodės, daugiau niekada nebeatgaus ankstesnio gyvybingumo. Tačiau išaušus rytui visas paslaptingumas akimirksniu išnyks ir visa tai liks tik prisiminimu.

Po kelių akimirkų Eliza atsidūrė erdviame balkone, kuriame labai dažnai sėdėdavo Arela ir apie kažką galvodama žiūrėdavo į žvaigždėtą naktį, o ilgesingos akys rodydavo, kad ji kažko labai labai ilgėdavosi. Elizai suspaudė širdį. Juk ji taip pat laukė, kada pas ją grįš Melburnas. Laukė, kol jis vėl taps normaliu žmogumi. Ji nekentė Melburno, kartu iš visos širdies mylėjo, bet savo jausmus kaip galėdama slėpė.

Viršuje spindėjo pjautuvo formos mėnulis, tarsi sergintis nakties tylą. Pradėjus pūsti žvarbiam vėjui ėmė šlamėti medžiai ir krūmai. Elizą net nukrėtė šiurpas, kai ant šakos nutūpė juoda varna raudonai žibančiomis akimis, greičiausiai atskridusi iš Tamsos karalystės. Šis nakties paukštis visiškai nederėjo prie tokio pasaulio, kaip Azryatas, todėl susierzinusi ji išėjo. Reikėjo susirasti kambarį, kuriame galėtų pernakvoti, o kitos dienos naktį keliauti į Tasdaro tvirtovę.