Sustojau prie rugių, šviesaus altoriaus,
Kurį kiekvieną dieną laimina dangus.
Kur pildos žmogaus svarbiausias noras –
Turėti skalsios duonos ištisus metus.
 
Švelniom bangom vilnija platus laukas,
Kol kas ramus, kombainų negirdėt.
Nors jau grūdai sausi ir būtų laikas
Į paruoštus aruodus paskubėt.
 
Prie siauro kelio, pilko vieškelėlio,
Taip noris pasvajot, pabūt ilgai ilgai.
Galbūt gerumas grįš į kaimą vėlei,
Kaip grįžta iš laukų po vasaros rugiai.
 
Matau, ne vienas čia, gėlelė žvelgia
Man į akis savo šiltu žvilgsniu,
Lyg kviesdama įbrist į brangią gelmę,
Pabūti tarp nuauksintų rugių.