Pamažu pamažu migdo vakaras nupraustą žolę atolo.
Tirpsta tas debesis, kurs išplovė spalvas ir nektarą.
Dar sunku patikėt, jog diena lyg nebuvus prapuola,
Lyg po teismo kiekvieną į miego kokoną uždaro.
Tegul ilsis raumuo, seną rūpesčio odą atsegęs,
Te ramus svirpesys užliūliuoja tarytum lopšinė.
Lyg būtoji aistra pakelėj blunka pulkas vanagių,
Užkalbėdamos čežesiu vėstančio vakaro žinią.
Ar girdi, kaip sode dusliai dunksi nukrintantis vaisius -
Lyg patikrint sumanęs, gal žemė - ne jis - jau nunoko.
Prisišlieju. Tyliu. Įžiūriu, kad laimingas šypsaisi
Lyg šis vakaras būtų abiems tarsi atlygis duotas.