Kiek daug kančios pasaulyje beprasmės,
O vietoj jos galėjom būti aš ir tu laimingi,
Tačiau pavydas, pyktis mūsų širdis draskė,
Nesugebėjome priimti, kad esame skirtingi.
 
Ir tas prakeiktas noras dominuoti ir valdyti,
Tik savo žodžių, minčių ir norų girdėjimas,
Kai nebelieka vietos net ačiū, labas pasakyti,
Aplink lyg miręs pasaulis ir kurtus tylėjimas.
 
Man patinka raudona, tau patinka mėlyna,
Kartu sudėjus gaunasi tokia graži ekspresija,
Pavasaris, vasara, ruduo ir žiema mus grūdina,
Atgaivina, sušildo, sušaldo, atvėsina, ištiesina.