(Perskaičius Justino Marcinkevičiaus ESĖ „Teburetė virš galvos“ ir
užvertus Lietuvių literatūros lobynas. XX amžius, knygą
„Justinas Marcinkevičius. Amžiaus pabaiga“ 2018 m.)
 
Neužgožt karūnos spindesio,
Kurią uždėjo Tau tauta.
Ir neištrinti meilės, ilgesio
Iš jos jau niekam niekada.
 
Yra, kas rezga naują „taburetę“
Iš pramanų, gandų senų.
Pavydo audinį juodai apmėtę,
Jį lopo sukurptu melu.
 
Tu išėjai žmonėms palikęs širdį,
Nors ir prašei:
           - tik nesumindžiokit širdies!
Tačiau begėdžiai šauksmo šio negirdi,
Kaip kurpė taip ir kurpia melą iš peties.
 
Tiktai už melą daug stipresnis ŽODIS,
Kurį poezijos žvaigždyne palikai.
Jame Tėvynės meilė, jos jėga ir grožis
Spindės, kaip spindi brangūs deimantai.
 
Sukūrei Mindaugui istorinę karūną.
Ne vien tik Mindaugui, jinai ir Lietuvos.
Tokie darbai laike nesudega, nežūna,
Už juos gyvųjų kartos visados dėkos.